DAUGIAPOLIARIŠKUMAS 

RSFSR Aukštojo ir viduriniojo specialaus mokslo ministerija
Sverdlovsko Liaudies Ūkio Institutas

V.V.Lenskij, A.G.Kočnev
Daugiapoliarės fizikos sukūrimas ir realizacijos stadijos

        Daugiapoliariškumas - tai ne atskiras dėsningumas ar jau atrastų dėsningumų visuma. Kita vertus, tai ne apibendrinimas ko nors tai prie pasiekto. Tai sekantis šuoliškas mokslinio pažinimo vystymosi etapas ir jo nukreipimas tarnauti žmonijai, kurio išeities punktas yra tai, kas pasiekta teoretinėse, eksperimentinėse ir techninėse srityse.
        Daugiapoliariškumo sąvokų šiuo metu nėra ir autoriai kelia užduotį suformuoti jas teoriniuose ir eksperimentiniuose pavidaluose. Uždavinys globalus, tuo metu kai tapo įprasta "pratęsti", "praplėsti", "patobulinti", arba netgi atrasti, bet "reiškinį", "būdą", "dėsningumą".
        Atsiribojimas nuo įprastų dvireikšmių santykių: elektrinių + ir -, magnetinių N ir S, elektrocheminių anodinių-katodinių, linijinio arba vienakrypčio sukamojo judėjimų iš kasdieninių sąvokų pozicijų gali pasirodyti paprastu.
        Mąstymas, pagal indukciją, aritmetiškai prideda, pavyzdžiui, prie dviejų trečią poliariškumą, arba vietoje +a-a=0, a*a^(-1)=1 trečią poliarinį objektą A+B+C=0, (a^A)*(a^B)*(a^C)=1. Bet gi reikalas būtent tame, kad trečiojo objekto atsiradimas reikalauja visų anksčiau egzistavusių tarpusavio ryšių peržiūrėjimo, koordinuodamas juos į save. O tai reiškia nuėmimą, "amžinų" dėsnių atšaukimą ir naujų formavimąsi. Ypatingai pabrėžiame - ne pridėjimas, ne pakeitimas, o pašalinimas nuvertinant prieš tai buvusius. Perimamumas išreiškiamas tik užgimstančioje, bet ne funkcionaliai aktyvioje būsenoje.
        Iš šių pozicijų mąstymas atsiduria prieš faktą, kada sąvokų apie daugiapoliarias sąveikas sudarymui jo arsenale nėra nei analogų, nei terminų, atitinkančių daugiapoliarius tarpusavio ryšiams. Žinomi "daugiareikšmių" analogų principai, sudaryti remiantis tuo naivumu, kada baigtinis skaičius dvireikšmių principų taikomas begaliniam skaičiui objektų. Tuo būdu tyrinėtojams atrodo, kad pasiekiamas tam tikras universalumas, visą apimantis bendrumas, daugiareikšmiškumas. Iš tikrųjų čia išreikštas tas proto skurdumas, kada begalinis skaičius objektų apsiriboja tam tikru skaičiumi ryšio taisyklių tarp jų, kadangi sąvoka išreiškiama tarpusavio ryšiais, funkcionavimu.
        Tokiu būdu, mąstymas ir mokslinis pažinimas priėjo prie savaiminio vystymosi momento per atsisakymą ne tiktai nuo "apibendrinimo", "prisumavimo", "patobulinimo", "praplėtimo" principų, bet ir nuo pačių tarpusavio santykių pagrindų.
        Kalba eina apie kokybinį šuolį, apie atsisakymą nuo nepajudinamų dėsnių, principų, kaip amžinų. Iš daugiapoliariškumo pozicijų visi jie virsta į kuriančiuosius, bet tuo pačiu metu atmirštančius tolesniame judėjime.
        Pagrindiniai sunkumai formuojant sąvokas apie daugiapoliariškumą yra psichologinio pobūdžio. Mokslinis mąstymas neišėjo į sąmoningą kokybinio šuolio pačiame savyje neišvengiamumo supratimą,o iš čia egzistuoja reikalaujamo poreikio, atsisakyti dvireikšmių superpozicinių griozdiškumų mokslinėse teorijose ir eksperimentuose, nebuvimas.
        Susidarė daugelio neišspręstų problemų regimybė, o iš čia užsispyręs prijungimas vis naujų ir naujų antstatų principialiai nesikeičiačioje bazėje.
        Moksle tai atsiranda ne pirmą kartą. Nepaisant to, K.Ptolemėjaus sistemos užgriozdinimas buvo nuimtas N.Koperniko sistema, aritmetinis apskaičiavimas mastyme atgimė algebros ir matematikos, kaip tokios, formoje.
Mokslinis pažinimas išėjo į dvireikšmių konstrukcijų, panašių savo pagrindu ir ypatingų savo pritaikyme, superpozicijos lygį. Tiktai dabar, dvireikšmių trigonometrinių, kompleksinių ir specialiųjų funkcijų, matricų ir grupių sintezavimo būdu, atsirado galimybė atspindėti aukštesnės-daugiapoliarinės eilės tarpusavio santykius. Tai panašu į tai, kaip kokios-nors sąvokos formavimui mes pritraukiame į superpoziciją turimą suvokimo arsenalą, o po to apibendriname naujovę vienu terminu ir atmetame terminą pagimdžiusią visumą (jau kaip sąvoką). Analogiškai, panaši pagal tarpusavio ryšius dvireikšmių santykių bazė leidžia superpozicijos procese nustatyti tarpusavio santykius tarp ypatingų pasireiškimų, tūnojusių iki tol "nejudamai", kaip šalimais esantys kiekvienoje atskiroje pradinėje konstrukcijoje. Nusistovėjęs po to ryšys tarp ypatingų pasireiškimų įtraukia pradinius principus tik užgimstant ir tolesnio vystymosi pasekoje ne visada išryškina juos aiškiame pavidale. Štai kodėl dvireikšmiais tarpusavio santykiais iššauktas daugiapoliariškumas dažniausiai "neatsiliepia" į šiuolaikinius dvireikšmius prietaisus.
        Iš čia seka kitas sunkumas formuojant sąvokas apie daugiapoliariškumą. Iš tikrųjų, jeigu nėra analogų objektyviame pasaulyje ir mąstyme, tai iš kokios medžiagos formuoti prognozę, reikšmingumo įvertinimą, vartojimo konstrukciją? Bet kuris pasisakymas "už" ar "prieš" apie daugiapoliariškumą mažų mažiausiai naivus. Įvertinant tai, formavimosi eiliškumo neišvengti.
        Imantis materialios realizacijos, visu pirma būtina gerai įsisavinti teorinius daugiapoliariškumo pagrindus. Įsisavinti moksliniai principai šiam reikalui netinka. Egzistuojanti mokslinė-techninė bazė leis greitai įsisavinti pseudo- daugiapoliariškumą. Teorijos skyriuje - tai superpozicinės lokos, o eksperimente - sudėtingos tarpusavyje surištų dvipoliarinių šaltinių sistemos (toliau tripoliarinių, keturpoliarinių ir t.t.).
        Kadangi atseparuotas pseudo-daugiapoliariškumas taip pat neša gimdančio jį dvireikšmiškumo funkcijas (toliau bet kokio kito daugiareikšmiškumo), ir vienu metu daugiapoliariškumo, atitinkančio lokaliai funkcijas, tai šitai (palyginimui) leidžia įsisavinti ir padaryti suvokiamu ne tiktai daugiapoliarių pasireiškimų charakterį, bet ir jų atsiradimo formas. Be to, čia gi galima ištirti objektus jų sugebėjimui atitikti vieniems arba kitiems daugiapoliariems tarpusavio santykiams. Tai leidžia išvengti daugybės bandomųjų ieškojimų "gryno" daugiapoliariškumo srityje.
        Sekančiu bus daugiapoliariškumo nuėmimo etapas, pašalinant formuojantį gremėzdiškumą ir betarpiškai jį generuojant. Generavimas, praeinantis nuo vieno ryšio intensyvumo iki kito, atveria neaprėpiamas iki šiol nežinomų gamtos sąvybių panaudojimo galimybes.
        Ypatingai pabrėšime, kad daugiapoliariškume nėra šabloninio jų skaičiaus,prie kurio galima pridėti arba atimti dar vieną arba keletą poliariškumų. Čia turinys neatskiriamai susijęs su forma. Vieno poliariškumo pašalinimas visiškai sugriauna loką. Neegzistuoja taip pat principai "bendrai", "ir t.t.". Kitais žodžiais, medžiagos ir tam tikrų daugiapoliarinių funkcijų gavimo būdas nepritaikomas netgi artimiausiems lokaliniams dariniams.

Sverdlovskas 1986

Iš rusų kalbos vertė:
Kauno Technologijos Universiteto Jaunimo Inovacijų Lyga, Lietuva

1997.12.04 

www.kaunas.us