Naujas žinojimas - tai ne tik intelektualus suvokimas, ar stereotipiškas aplinkos procesų reguliavimas prietaisais. Tai gili ir visapusė išorės ir vidaus vienybė.  Tam, kad jūs aiškiau tai įsivaizduotumėte, šiame skyriuje pateiktas prasiskverbimo į ESMĘ pavyzdys.
Čia jūs prisiliesite prie šios strebuklingos pasaulėžiūros, kai kalbama apie ESMĘ.

Tai neįsivaizduojama protu. Intelekto organiškas vaidmuo - orientuoti ir sujungti.
Dzen'e aprašytas užpildymo vienybe procesas.

Šyva pirmasis sugiedojo šį mokymą savo partnerei Devi meilės kalba.
Čia pateikta 112 kelių atverti nematomoms sąmonės durims.

Pirmas atsakymas: Inajat'as Chak'as papasakojo padavimą apie žuvį, kuri patraukė pas žuvų karalienę ir paklausė: "Apie jūrą aš girdžiu nuolatos, bet kas tai yra jūra?"

Karalienė paaiškino: "Tu gyveni ir judi, ir egzistuoji jūroje. Jūra tavyje ir šalia tavęs, tu pati esi sutverta iš jūros ir savo galą tu sutiksi jūroje. Jūra supa tave kaip tavo nuosavas pasaulis."

Antras atsakymas - Devi tarė:"O, Šyva, kas yra tavoji realybė? Kas yra šis pilnas stebuklų universumas? Ką palieka sėkla? Kas yra universumo rato centras? Kas yra persmelkiantis formas gyvenimas už formų ribų? Kaip mums įeiti į šią pilnatvę, pranokstančią erdvę ir laiką, vardus ir apeigas? Te išsisklaido mano abejonės!"

Šyva atsakinėjo (Devi, pati būdama nušvitusios sąmonės, klausinėjo, kad ir kiti šiame pasaulyje galėtų gauti Šyvos nurodymus).

1. Skaisčiaake, šis patyrimas taps aiškiu tarp dviejų kvėpavimų. Po užpildančio įkvėpimo ir kaip tik prieš jo pabaigą - palaima.

2. Tuo metu, kai kvėpavimas pasisuka iš apačios aukštyn ir vėl, kol kvėpavimas teka iš viršaus žemyn - abiem šiais ciklais - suvok.

3.Arba, kuomet beįkvėptum ar beiškvėptum, tuo momentu be energijos liesk pilną energijos centrą.

4.Arba, kai įkvėpta viskas ir kvėpavimas sustoja pats savaime, arba pilnas įkvėpimas ir stabtelėjimas. Esant tokiai universaliai pauzei mažasis 'Aš' išnyksta. Tai sunku tik tiems, kurie neieško.

5. Įžvelk savo esmę kaip šviesos spindulius, kylančius stuburu nuo centro prie centro, ir taipogi kyla tavyje gyvybingumas.

6. Arba momentu tarp dviejų kvėpavimų jausk tai lyg žaibą.

7. Devi, įsivaizduok sanskrito raides šiuose medaus saldumo pilnuose sąmonės centruose. Iš pradžių kaip raides, po to subtiliau - kaip garsus, po to kaip dar subtilesnį jautimą. Galiausiai, palikdama juos nuošaly, būk laisva.

8. Nukreipk dėmesį tarp antakių, tebus protas priešais mintį. Tegu kvėpavimo esencija užpildo formą iki pat viršugalvio ir ten išsilieja kaip šviesa.

9. Arba įsivaizduok, kad penkiaspalviai ratai, kaip ant povo uodegos, yra tavo penki pojūčiai beribėje erdvėje. Lai dabar jų grožis auga viduje. Lygiai taip pat bet kur erdvėje arba ant sienos - kol taškas neištirps.Tuomet tavo troškimas kitko iš tikrųjų ateis.

10. Akys užmerktos, žvelk savo vidinę būtį. Taip išvysi savo tikrąją prigimtį.

11. Panirk visu savo dėmesiu į nervą, tokį kaip lotoso siūlas, stuburo viduryje ir ten tapk atvirtusia.

12. Uždenk septynias galvos angas rankomis, vieta tarp antakių taps visa klausančia.

13.Liesdama akies obuolį, tarytum plunksna, šviesa tarp jų atsiveria širdyje, ir ten įsiskverbia kosmosas.

14. Panirk į garso centrą, kaip į nenutrūkstantį krioklio garsą. Arba, užsikimšusi pirštais ausis, klausykis garsų garso.

15. Ištark prodainiu A-U-M, lėtai, kaip garsas siekia pilno skambėjimo, taip daryk ir tu.

16. Vos prasidedant kiekvienai raidei ir skambant jai vis subtiliau - prabusk.

17. Klausydamasi styginių instrumentų, išgirsk jų pagrindinį garsą, taip pasiekiamas buvimas visur.

18. Garsiai tark prodainiu garsą, po to tyliau ir tyliau, jausdama grimzdimą į šią tylos harmoniją.

19. Įsivaizduok dvasią kartu viduje ir išorėje, kol pasieksi universalų dvasingumą.

20. Meilioji Devi, betarpiškai paliesk eterį, persmelkiantį viską toli už tos formos ribų.

21. Suteik proto materijai neapsakomo dailumo viršuje, apačioje ir tavo širdyje.

22. Laikyk erdvę, kurią užima tavo tikroji forma, be galo talpia.

23. Pajusk savo substanciją - kaulus, kūną, kraują, - persunktą kosmoso esencijos.

24. Įsivaizduok, kad tu, būdama pasyvi, esi tuščias kambarys odinėmis sienomis, kad tu - tuštuma.

25. Palaimintoji, kai jutimo organus pasiglemžia širdis, pasiek lotoso centrą.

26. Nurimęs protas! Laikykis vidurio, ne anksčiau.

27. Apsupta pasaulio šurmulio, nukreipk dėmesį tarp dviejų kvėpavimų. Ir taip praktikuodama, po kelių dienų atgimsi naujai. (Lakšmandžo sako, kad tai jo mėgiamiausia.)

28. Susikoncentruok ties ugnimi, kylančia tavo forma nuo kojų pirštų, kol kūnas visiškai sudegs, bet ne tu.

29. Medituok apgaulingą pasaulį kaip visiškai sudegusį ir būk būtybe, aukštesne už žmogų.

30. Jausk subtiliąsias tvarinio savybes, įsiskverbiančias į tavo krūtis ir įgaunančias delikačius pavidalus.

31. Nejuntamu kvėpavimu kaktos centre, kai jis užmiegant pasiekia širdį, valdyk sapnus ir pačią mirtį.

32. Kaip subjektyviai raidės sudaro žodžius, o žodžiai sakinius, ir kaip subjektyviai ratai sudaro pasaulius, o pasauliai principus, rask pagaliau jo sandarą mūsų būtyje.

33. Palaimintoji, grok visata tarsi tuščia kriaukle, kurioje tavo protas nepailsdamas išdykauja.

34. Žvelk į puodelį, nematydama kraštų, nei iš ko jis padarytas. Prabusk per tai.

35. Būk kokioje nors vietoje, be galo erdvioje, kur nėra medžių, kalvų, gyvų padarų. Čia protas liausis slėgęs.

36. Saldžioji, medituok žinojimą ir nežinojimą, buvimą ir nebuvimą. Po to palik juos ir tiesiog būk.

37. Žvelk su meile į kokį nors objektą. Nenukrypk į kitą. Čia, šio objekto viduryje - palaiminimas.

38. Jausk kosmosą kaip perregimus, amžinai gyvus buvimus.

39. Visiškai atsidavusi koncentruokis ties dviem kvėpavimo sujungimais ir žinok žinantįjį.

40. Jausk visu savo kūnu palaimą.

41. Glamonėjamoji, pajausk glamonę, kaip visur esančią gyvybę.

42. Atverk jausmų duris, kai jauti šliaužiant skruzdę. Tada.

43. Seksualinio susiliejimo pradžioje sukaupk dėmesį ties pradžios ugnimi ir taip tęsk, vengdama rusenančių žarijų pabaigoje.

44. Kai taip apkabinus tavo jausmai suvirpės kaip lapai, įeik į tą virpėjimą.

45. Net prisimenant susiliejimą be glamonių -virsmas.

46. Džiaugsmingas susitikimas su seniai nematytu draugu. Persiimk šiuo džiaugsmu.

47. Kai valgai ar geri, tapk valgio ar gėrimo skoniu ir būk pripildyta.

48. O toji, kurios akys kaip lotosai, kai dainuoji, matai, mėgaujiesi - suvok ir atverk savyje tai, kas amžina.

49. Kad ir kuo būtų grįstas malonumas, kad ir kokiu veiksmu - suvok jį.

50. Miego taške, kai miegas dar neužslinko, o budra išorei užgeso, šiame taške esmė aptinkama. (Lakšmandžo sako, kad tai jo mėgiamas kitas tarp mėgiamų.)

51. Vasarą, kai pamatysi visą dangų tyrą, įeik į šį tyrumą.

52. Atsigulk, tarsi negyva: apimta įsiūčio lik tokia. Arba žiūrėk nemirksėdama, arba čiulpk kažką ir tapk čiulpimu.

53. Nesiremdama nei kojomis, nei rankomis, sėdėk tik ant užpakalio. Staiga, pusiausvyra.

54. Patogioje pozoje palaipsniui persiimk erdve tarp pažastų didžiulėje ramybėje.

55. Žiūrėk, tarsi pirmąkart, į gražų žmogų arba paprastą daiktą.

56. Praverta burna laikyk protą liežuvio viduryje, arba tyliai įkvėpdama jausk garsą ,,CH-CH-CH”.

57. Gulėdama arba sėdėdama, leisk sau tapti nesvaria anapus proto.

58. Riedančiame vežime, dėka ritmingo siūbavimo - jusk. Arba stovinčiame vežime, pasiryžusi suktis tyliais, lėtais, neregimais ratais.

59. Paprasčiausiai žvelgdama į žydrą dangų, už debesų. Ramuma.

60. Šakti, žvelk į bet kokią erdvę, tarsi jau nugrimzdusią švytėjime tavo galvoje.

61. Budėjimą, miegą, sapnus tu žinok kaip šviesą.

62. Lietingą, tamsią naktį įeik į tamsumą, kaip formų formą.

63. O kai naktį nelyja ir šviečia mėnuo, užsimerk ir rask tamsumą priešais save. Atsimerkdama žvelk į tamsumą. Taip trūkumai išnyks amžiams.

64. Vos tik atsiras impulsas kažką daryti - sustok.

65. Koncentruokis ties garsu ,,A-U-M” be jokio ,,A” arba ,,M”.

66. Tylėdama ištark prodainiu žodį, kuris baigiasi ,,A-CH-CH”. Tuomet garse ,,CH” be pastangų - spontaniškumas. (Pavyzdžiui, ,,Allach” priesaga.)

67. Jauskis persmelkianti visomis kryptimis, toli ir arti.

68. Įdurk smeigtuku kurią nors savo nektaru pripildytos formos dalį ir minkštai įeik į dygumą.

69. Jausk: mano mintis, jausmas ,,AŠ”, išoriniai organai - tarsi manęs.

70. Iliuzijos apgauna, spalvos riboja, net dalumas nedalus.

71. Kai koks nors noras ateina, pastebėk jį. Po to staiga palik jį.

72. Anksčiau, nei norėjau, anksčiau, nei žinojau, kaip galėjau aš pasakyti: ,,Aš esu”. Pastebėk, ištirpk gražume.

73. Visa savo sąmone pačioje žinojimo troškimo pradžioje - žinok.

74. O Šakti, kiekvienas dalinis žinojimas, suvokimas ribotas, o išnyksta visagalybėje.

75. Tiesoje formos neperskiriamos, neperskiriamos visur esanti būtis ir tavo pačios forma. Įsisąmonink kiekvieną, kaip padarytą iš šios sąmonės.

76. Apimta didžiulio troškimo, būk nesugundoma.

77. Šis, taip vadinamas ,,universumas”, atsirado kaip fokusininko pokštas. Būk laiminga, žiūrėdama į jį taip.

78. O mylimoji, nekreipk dėmesio nei į pasitenkinimą, nei į skausmą, bet tarp jų.

79. Atmesk prieraišumą sau įgyvendindama: ,,aš visur”. Tas, kuris yra visur - džiaugiasi.

80. Objektai ir troškimai slypi manyje, kaip ir kituose. Priimdama šią aplinkybę, leisk jiems pasakoti apie save.

81. Subjektų ir objektų supratimas yra bendras ir prašviesėjusiajam, ir neprašviesėjusiajam. Tačiau pirmasis pranašesnis: jis išliks subjektyvus, neprarasdamas savęs daiktuose.

82. Galvojantis apie tai, kas ,,ne daiktas”, iš savim apriboto virs beribiu.

83. Tikėk Visažiniu, Visagaliu, Užpildančiuoju savimi visa.

84. Kaip bangos randasi drauge su vandeniu, liepsnos liežuviai drauge su ugnimi, taip universalios bangos - su mumis.

85. Jausk kiekvieno asmens sąmonę, kaip savo pačios sąmonę. Taip atsikratydama nerimo dėl savęs, tapk kiekviena būtybe.

86. Vaikštinėk, kol turėsi jėgų, ir tada, krisdama ant žemės, šiame kritime būk visa.

87. Įsivaizduok, kad tu pamažėle netenki jėgų arba žinojimo. Netekimo akimirką perženk beribės sąmonės ribas.

88. Klausykis, kai perduodamas aukštasis mistiškasis mokymas. Akys ramios, nemirksi, iškart tapk visiškai laisva.

89. Užsikimšusi ausis, suspaudusi ........., įeik į garsų garsą.

90. Nuo gilaus šulinio krašto žvelk neatsitraukdama į jo gelmę, kol stos stebuklinga.

91. Kur beklaidžiotų tavo protas, viduje ar išorėje, šioje vietoje - Tai.

92. Kai gyvai suvoki kokiu nors atskiru pojūčiu - sulaikyk sąmonėje.

93. Čiaudėjimo pradžioje, išgąsčio metu, nerimaudama, kovos įkarštyje, ypatingai smalsaudama, alkio pradžioje, alkio pabaigoje būk nepaliaujamai suvokianti.

94. Tebus dėmesys ten, kur tu matai kokį nors praėjusį įvykį, ir net tavo forma, prarasdama savo dabartinius apibūdinimus, taps atvirtusia.

95. Žiūrėk į kokį nors objektą, po to lėtai atitrauk savo žvilgsnį nuo jo, po to lėtai atitrauk savo mintį nuo jo. TADA.

96. Atsidavimas išlaisvina.

97. Jausk objektą prieš save. Jausk nebuvimą visų kitų objektų, išskyrus šitą. Tada, palikdama objektą, - jautimą ir jautimo nebuvimą realizuok.

98. Kitų mokymų grynumas mums tas pats, kaip ir negrynumas. Tikrumoje - nežinok nieko kaip gryna ir negryna.

99. Ši sąmonė egzistuoja kaip bet kuri būtis ir niekas, išskyrus ją, neegzistuoja.

100. Vienodai žiūrėk į draugą ir į nepažįstamą žmogų, kai šis elgiasi garbingai ar negarbingai.

101. Kai nusiteiki kažkam labai palankiai ar nepalankiai, nesiek to su šiuo asmeniu, bet išlik susikaupusi.

102. Įsivaizduok, kad tu medituoji kažką už Suvokimo ribų, už Supratimo ribų, už Nebūties ribų. Tu.

103. Įeik į erdvę bekūnę, amžiną, tylią.

104. Kad ir kur tavo dėmesys kryptų, tą pat akimirką jusk.

105. Įeik į tavo vardo skambėjimą ir per šį skambėjimą į visus garsus.

106. Aš esu. Tai mano. Čia tai. O mylimoji, net tame pažink begalybę.

107. Ši sąmonė yra dvasia, vadovaujanti kiekvienam, būk ja.

108. Čia keitimosi, keitimosi, keitimosi sritis. Per keitimąsi užbaik keitimąsi.

109. Kaip višta - savo viščiukų motina, taip ir dalinių žinių, dalinių dalijimųsi motina - tikrumoje.

110. Nors, iš tiesų, susietumas ir laisvė santykiniai, šie žodžiai egzistuoja tik tiems, kuriuos išgąsdino universumas. Šis universumas tėra protų atspindys. Kaip tu žvelgi į daugybę saulių, vandenyje atsispindinčių nuo vienos saulės, taip žvelk į susietumą ir išsilaisvinimą.

111. Kiekvienas daiktas suvokiamas žinojimo dėka. ,,AŠ” šviečia erdvėje žinojimo dėka. Suvok vieningą būtį, kaip žinantįjį ir tai, kas pažįstama.