Jūsų dėmesiui siūlome entuziastų-mėgėjų  ( TALGAR klubo narių) bendrą darbą - knygos vertimą 

---

Skaityti originalo kalba.   Atsisiųsti originalo zip

Vasilij Lenskij

 

Ši knyga ir visos kitos šios serijos knygos iškelia žmonijai problemą tokios moralės, kai kategoriškai kalbama apie Žmogaus išlikimą Žemėje ir Kosmose.

       Visi laukia gamtinių katastrofų — susidūrimo su kometomis, klimato pakitimų, žemės drebėjimo, cunami, potvynio... Bet niekas nepastebi, kad žmonių bendruomenėje esti polinkis susinaikinti. Žmonių giminės katastrofos prasmė tiesioginė: sunaikins Žmogus pats save ar ne? Žmonių charakteriai turi tam tikrą pusiausvyrą. Šios pusiausvyros esmė — žmogaus išlikimas keičiantis sąlygoms. Savybės adaptuotis prie realių pasikeitimų turi ir savo sudedamąsias dalis, ir savo saiką.

       Anksčiau nebuvo priežasčių tai suvokti. Nebuvo pagrindo skelbti pavojų. Buvo karai. Buvo represijos. Tačiau žmonijos adaptacinių savybių harmonija išliko nepažeista. Nukrypimai buvo, tačiau saiko ribose...

       Pusiausvyra bendruomenėje kūrėsi skirtingų žmonių charakterių dermės dėka. Vieni buvo agresyvūs, užtat kiti rodė žmoniškumą. Vieni ugdė atmetimo, atstūmimo ir gynybines reakcijas, užtat kiti turėjo įgimtą meilę žmonėms. Vieni naikino, o kiti  kūrė iš naujo...

       Ant šių bendros egzistencijos ašmenų viršų vis dėlto ėmė kuriančiosios savybės.

       Atėjo momentas, kai krypstama agresijos ir gynybinių reakcijų pusėn. Žmogus “įsigyvena” į tai. Taip atsirado žmogiškųjų savybių mutantai turintys patologiją naikinti. Ši patologija nukreipta žmonių bendruomenės vidun. Jie privalo ką nors naikinti. Tai jiems įgimta. Jie privalo nuo ko nors gintis. Tuo ir pasireiškia jų patologija. Jie patys to nejausdami veikia, skelbia, garsina, užtvindo meną ir politiką atviromis piktadarystėmis. Jie prasiskverbia į tuos valstybinių struktūrų organus, kur įgyja teisę ir priemones naikinti. Istorijai jau žinomi pirmieji persvėrimo mutantų pusėn simptomai fašizmo pavidalu. Jie vykdė genocidą su pačiais progresyviausiais savo ruožtu ketinimais. Jų prigimtis triumfavo. Tačiau žmonija likvidavo šį pusiausvyros pažeidimą...

       Taigi, natūralios charakterių, lemiančių išlikimą, dermės epocha baigėsi. Disharmonija, krypstanti naikinimo link, pateko į visas gležno žmonijos organizmo sistemas. Naujoji SS surengė žudynes savo pačių tautoms. Nuo masinio kitų tautų naikinimo atominėmis, bakteriologinėmis ir cheminėmis priemonėmis jie perėjo prie atrankinio savo tautos naikinimo. Niekas to nesitikėjo, kaip nesitikėjo ir genocido iš fašistų.

       Daugelis skaitytojų ir dabar tebėra instinktyviai naivūs — jie tiki, kad visa bjauri prievarta nuėjo užmarštin ir nebepasikartos. Taip, tokiu pavidalu, kokiu buvo, naikintojai daugiau nebepasirodys. Tačiau, naujomis sąlygomis ar senomis, charakteris visuomet išlieka vienas ir tas pats. Pasikeitė sąlygos, tačiau ne piktadarių charakteris.

       Atidžiai pažiūrėkite televizorių. Žmogžudystės, prievarta ir plėšimai esti visų temų pagrindas. Tai tapo mada. Tai tapo politika. Tai tapo menu. Kodėl? Argi ne todėl, kad iš pažiūros tokie pat žmonės, kaip jūs, prasiveržė iki progos patenkinti savo piktadariškus instinktus? Žudikai ir įstatymų laužytojai jų temose padalinti į “teisingus”, kuriems leidžiama pažeidinėti įstatymus ir žudyti nebaudžiamai, ir “neteisingus”, kuriuos gaudo ir žudo su pasimėgavimu, sadistiškai. Tačiau kas yra šių politikos ir meno rūšių autoriai? Jie tokie patys, kaip ir jūs, bet... mutantai.

       “Teisingieji” žudikai, kaip buvo žudikai pagal charakterį, taip ir liks. Tai privalu suvokti vardan ateinančių kartų ir savo vaikų. Neturį žmoniškų savybių “nežmonės” visada išsiskyrė sadizmu. Fašistai ne šiaip sau vykdė genocidą, jie mėgavosi. Šiandieninės spectarnybos pakeitė stilių. Jie naikina žmones ne pagal pastarųjų nacionalinę priklausomybę, o pagal savybes, kurios skiriasi nuo mutantų savybių, tai yra, nuo jiems įgimtų ir suprantamų savybių.

Dėl šios priežasties atėjo krizės žmonių bendruomenėje momentas. Naikindami tuos, kurie savimi išreiškia įgimtas kuriančiąsias savybes, mutantai veda žmoniją į kolapsą.

Tai konkretūs žmonės su vardais ir pavardėmis. Jų metodai ir priemonės visiškai atitinka jų vidinę esmę. Jų giluma — “teisingose” piktadarystėse. Jų priedangos viršūnė — valstybinių ir teisėsaugos organų tinklas. Jų gynyba — administracinės valdininkų vietos. Jų atsparumas — kurti panašių į save tinklą. Jų neliečiamybė slypi slaptuose reikaluose ir tarnybose su “ypatingais įgaliojimais”. Jų progresavimas — nebaudžiamume, kontrolės nebuvime, privilegijose.  Jų maskuotė — išorinis panašumas į normalius žmones.

Ir vis dėlto juos lengva atskirti pagal prievartos temas, “pažeidėjų” ieškojimą, gynybą nuo galimų “neteisingųjų”.

Juos privalu pažinti. Todėl šios serijos knygos parašytos ne tik pagal tikrus faktus, bet ir su tikraisiais vardais. Be to, pagrindinė knygos bazė yra slapta vyriausybinio lygmens dokumentacija ir slaptų specialiosios paskirties tarnybų instrukcijų turinys.

 

 

 

Skiriama dukrai Indirai, kurią nuo 1 metų ir 8 mėnesių iki 3 metų nuolat hospitalizuodavo dėl spectarnybų sadistiško, sistemingo šeimos apdorojimo lakiaisiais nuodais, virusais ir kitokia šlykštyne. Taip pat skiriama mano bendražygių vaikams ir tiems, kurie patyrė apdorojimą cheminėmis medžiagomis “pakeliui”, sadistams “apdorojant” jų tėvus.

 

 

Pirmoji knyga

 

 

S A D I S T A I

 

 

 

A.Iš tarptautinio Forumo “Trečiojo tūkstantmečio Žemės namai” Rezoliucijos. 1990 metai.

       “...Mes reikalaujame iš vyriausybės, teisėsaugos ir valstybės saugumo organų laikytis Konstitucijos pagrindų ir teisėtumo, tuo labiau, kad kalbama apie žmonijos gyvenimo sąlygų kūrimą šiandien ir ateityje.

       KGB ir MVD naudojami savivalės ir prievartos metodai, nuo kurių nukenčia netgi vaikai, neleistini iš bendražmogiškos moralės pozicijų, bendruomenės demokratizavimo pozicijų ir palieka gėdingą dėmę TSRS valstybės aparato sistemoje. Kalbant apie kankinimą bei tyčiojimąsi iš vaikų, kurie patiria lakiųjų nuodų, taikomų jų tėvams taikos metu, poveikį  — tai pasipiktinimą keliąs, skandalingas sadizmas ir neleistinas barbariškumas.”

 

                   Komentaras: Į šį 14 pasaulio šalių atstovų ir 2000 žmonių jungtinio susirinkimo kaltinamąjį aktą M. Gorbačiovo ir KGB pirmininko Kriučkovo gauja atsakė ciniškais,  žvėriškais susidorojimais.

       Reikia išmokti daiktus vadinti tikraisiais vardais: niekšai valdžioje baisiau už bet kokias katastrofas.

 

B. Iš tarptautinio 1992 metų Forumo Nutarimo.

       “... Į kiekvieną vyriausybėms reiškiamą protestą prieš genocidą spectarnybos reaguoja užgriūdamos masiniais žvėriškumais. Rusija pažeidžia visas tarptautinės teisės ir Žmogaus Teisių normas...

 

       2. NUTARTA:

                   2.1. Kreiptis į visas humaniškas jėgas, kovojančias už Žmogaus išlikimą Žemėje ir Kosmose, su kvietimu ir prašymu priešintis genocidui.

                   2.2. Šią Rezoliuciją kaip  protestą  nusiųsti Suvienytųjų Nacijų Organizacijai.

                   2.3. Kreiptis į Žmogaus Teisių komisiją su prašymu apginti bent jau vaikus nuo spectarnybų žvėriškumų...”

 

                   Komentaras: Į eilinį 16 pasaulio šalių atstovų ir jungtinio 3000 žmonių susirinkimo kaltinamąjį aktą B. Jelcino banditų gauja reagavo užgriūdama neregėtu sadizmu ir žvėriškumu.

       Reikia išmokti daiktus vadinti tikraisiais vardais: ne kiekvienas, kas šaukia apie demokratiją ir Konstitucijos pagrindus, doras žmogus. 

 

C. Iš Tarptautinės Mokslininkų ir Inteligentijos Asociacijos Koordinacinės Tarybos akto, išsiųsto V.Putinui 2001 metų spalio mėnesį.

       “...spectarnybų sadizmas baisiau nei mirtis....

       ...virusų ir cheminių junginių naudojimas daro neatitaisomą žalą genetiniam paveldui...

       ...pažeidžiami tarptautiniai teisės pasiekimai...”

 

       Komentaras: Tarybos Rezoliucija buvo perduota į V.Putino priimamąjį. Lygiai po paros Tarybos Prezidento šeimai buvo ciniškai pakenkta, apkrečiant virusais. Tam atlikti buvo įžūliai išgręžta anga iš šalia esančio buto ir leidžiamas aerozolis su citomegalovirusu. Ne geriau apsieita ir  su kitais Tarybos nariais ir jų šeimomis.

       Reikia vadinti daiktus tikraisiais vardais: ne kiekvienas, užsiimantis Rytų kovos menais, įgijo dvasinės praktikos, bent jau elementariam padorumui. Kodekse sakoma: “Bailusis kenkia slapčiomis. Dvasingas žmogus ir nemalonų atvirai paverčia gėriu.”

 

 

*                                          *

 

 

 

*

 

       Generolas-majoras Olegas Danilovičius Kaluginas, praeityje vienas iš tarybinės žvalgybos JAV vadovų, buvęs išorinės kontržvalgybos PGU KGB valdybos viršininkas, apie teisėsaugos tinkle gūžtą susisukusią banditų gaują pasakė: “Nesvarbu, kas tas žmogus  - Aukščiausiosios Tarybos narys ar eilinis kolūkietis. Gali būti panaudotas visas turimas arsenalas, viskas, kuo galima diskredituoti ir apjuodinti žmones, besielgiančius ne taip, kaip kam nors norėtųsi.”

       Tačiau viskas keičiasi. Diskreditavimo metodai blanksta prieš išlavintus žmonių kankinimo ir tyčiojimosi metodus. Prieš metodus lėtos ir nebaudžiamos žmogžudystės, ne tik socialinės, bet ir fizinės. Stalininės represijos morališkai paseno. Gęsta brežnevinė psichiatrijos tarnyba. Užmiršome apie gorbačiovines niekšybes. Pripratome prie jelcininio banditizmo. Tačiau pertvarkos bei demokratijos tirštumoje tobulėja, žiaurėja ir siautėja prievartos tarnyba.

       Neįprasti pacientų skundai ligoninėse dėl pablogėjusios sveikatos  nuo cheminių, bakteriologinių ir elektromagnetinių priemonių poveikio žadina ir žvalina politinę psichiatriją, tarsi jau nublankusią dėl išaiškinto teroro. Naująjį terorą dar teks atskleisti. Kol bendruomenė svaigsta nuo praeitų laikų nusikaltimų demaskavimų, nematomu niūriu šešėliu šliaužia, perėję socialinę mutaciją, baudžiamosios operacijos tų, kas pašaukti laikytis įstatymų.

       Viskas čia numatyta: socialinė psichologija, informacijos apie naujas prievartos priemones nebuvimas, nusižiūrėtos aukos bejėgiškumas, o svarbiausia — s v e i k a t o s   b ū k l ė s   t ų,   k u r i e m s   k e n k i a m a,   s u t a p i m a s   s u   t e r a p i n i a i s   s i m p t o m a i s. Pabandyk įspėti! Jeigu nusikaltimas atskleistas — pabandyk įrodyti! Snaudžia netrikdomos visuomenės jėgos, sustabdę savąjį žinojimą ties konclageriais, šaltuoju ir šaunamuoju ginklu. Budrumas užliūliuotas nukreipiant visuomenės dėmesį į stalininius ir brežnevinius žvėriškumus.

       TSRS tautų patirtis įrodė, kad nuo “teisėsaugos ir saugumo organų” teko gintis. Turėdami neribotą biudžetą ir milžinišką aparatą, “organai” tobulėja greičiau, nei mes aptinkame informaciją apie tai.

       Natūralu, kad ir jų veiklos programa ne “pati savaime” atsiradusi.  O.D. Kaluginas sako: “...vienintelė organizacija, galinti duoti kokius nors nurodymus KGB — tai partijos CK.” Iš to galima būtų padaryti išvadą, kad tada “viskas tvarkoje”, kad “organų” veikla vyksta tautos ir žmonijos gerovės vardan. Tačiau...

       Šioje knygoje kalbama apie mūsų epochą, apie neregėtų naujų galimybių žmonijai gimimą. Apie atrastas instrumentines perspektyvas išspręsti energetines, ekonomines, maisto produkcijos problemas.

       Kalbama apie prietaisų, įrengimų technologijas ir naujas žinias. Atsivėrė durys kiekvieno žmogaus ekstragebėjimams vystyti, apie ką nuo seno svajojo Rytuose.

       Žmonija yra ant bioenergetinės epochos slenksčio. Epochos daugiapoliarinių energoinformacinių sąveikų.

       Ir vėl mes susiduriame su tuo, kad elitinei viršūnėlei, įsikibusiai valdžios ir gėrybių, nerūpi kenčiančios valstybės problemos.

       Jūsų dėmesiui siūlomos tragedijos istorija dar neužbaigta. Dar teks išsiaiškinti, kur ir į ką veda siūlai Kremlius — Genštabas — Gynybos ministerija — Prokuratūra — KGB..? Ji ir šiandien tęsiasi ir bus išdėstyta kitose publikacijose. Jums teks sąmoningai ir apgalvotai išsiaiškinti moralines piktadarių savybes. Jums teks išsiaiškinti pačią “mutantų” fenomeno prigimtį.

       Išsiaiškinti, nes naujos žmonijos galimybės naikinamos pačiose ištakose. Tyčiojamasi, klastingai ir negailestingai kankinami ne tik propaguojantys kuriantįjį charakterį, tačiau ir jų šeimos. Kankinami vaikai. Ir vėl, jau po TSRS žlugimo, žmonių aplinkoje siautėja genocidas. Kiekvienas iš jūsų gali tapti auka šios tragedijos, pasiekusios raudonai įkaitinto metalo ribas. Kalba eina ne tik apie iki neįtikėtinumų pertvarkytus, ištobulintus prievartos metodus, bet ir vystomas žmogaus valdymo priemones.

 

 

Skiriama dukrai Indirai nuo 1 metų ir 8 mėnesių iki 3 metų amžiaus sadistų ir spec.tarnybų sistemingo šeimos apdorojimo lakiaisiais nuodais, virusais ir kita bjaurastimi išdavoje nuolat guldomai į ligonines. Taip pat skiriama mano bendražygių vaikams ir tiems, kurie apdorojimo cheminiu ginklu įtakon patekdavo ”tarp kitko”, kai sadistai “apdorodavo” jų tėvus.

 

 

PIRMA DALIS

 

IŠ ŽVĖRIŠKUMŲ LIEPSNOS

 

1 SKYRIUS 

SĄMYŠIS

 

1990 metų birželio 3 diena. Telegrama B.N.Jelcinui.

 

“Apie kokią Rusijos ateitį gali būti kalba, jeigu KGB organai apdoroja Tarptautinės Mokslininkų ir Inteligentų Asociacijos Valdybą lakiaisiais nuodais, virusais ir elektromagnetinėmis priemonėmis. Žalojami vaikai.”

Asociacijos Prezidentas V.Lenskis

Patarėja Mokslo ir technikos reikalams T.Šašuta

 

1.1 ĮKARŠČIO VALANDA

 

— Yra duomenų, kad tau neleis prieiti iki lėktuvo, — pranešė Tatjana Nikolajevna Šašuta, Patarėja Mokslo ir technikos reikalams, atskridusi į Alma-Atą iš Maskvos vakariniu reisu. — Vienas iš KGB departamentų, dalyvaujant asociacijai “Kosmonautika — Žmonijai”, pasiuntė dvi mašinas pristatyti tave į Maskvą. Spręsk.

— Kas vairuoja?

— Nežinau. Vieną mačiau pas kosmonautą Volką. Jo pavardė Martynenko, jis kažkaip susijęs su KGB.

Jau buvo žinoma, kaip išvežinėjo vieną iš Uzbekistano sekretorių. Daugiau klausimų aš nebeuždavinėjau.

Sutartu laiku aš ir T. Šašuta, persėdinėdami iš vieno taksi į kitą, atvykome į Kaz.SSR Liaudies Ūkio pasiekimų parodą. Ten pranešė, kad automobilis laukia prie viešbučio “Kazachstanas”.

Už vairo sėdėjo tvirtai sudėtas vaikinas. Prie manęs priėjo išblyškęs liesas vyriškis.

— Viktoras Ivanovičius, — prisistatė jis. Veidas buvo neskustas, pavargęs. — Pusketvirtos paros be sustojimo, — atsakė jis į mano įdėmų žvilgsnį.

Mes tylėdami priėjome prie automobilio. “Žigulių” priekinio stiklo kampe buvo blankas su skersa raudona juosta. “Su teise įvažiuoti į Raudonąją aikštę”, — suspėjau perskaityti.

Iš Alma-Atos išvažiavome dideliu greičiu.

— Spausk, Olegai, — pasakė Viktoras Ivanovičius vaikinui.

Buvo karšta. Automobilis lėkė į Frunzę. Važiavome tylėdami. Olegas ir Viktoras Ivanovičius, stebėdami veidrodėlį, tyliai ir trumpai šnekėjosi tarpusavyje. Olegas padidino greitį. “Žiguliai” lengvai lenkė transportą; mačiau, kad iš paskos tokiu pat greičiu važiuoja trys automobiliai. Mano gelbėtojų dėmesys buvo nukreiptas į juos.

— Atsiplėšim Frunzėje, — pasakė Viktoras Ivanovičius Olegui, — kol kas neduok jiems prisiartinti.

Ėjo 1989 metų rugpjūtis. Virš Kirgizijos ir Kazachstano stepės skambėjo karštis. Maskviečiams buvo smarkiai ne kas, bet mašina lėkė dieną ir naktį be sustojimų. Maršrutas, matyt, buvo paruoštas iš anksto. Dideliuose miestuose Viktoras Ivanovičius kelioms minutėms kažkur išnykdavo, grįžęs skubiai nurodinėjo Olegui. Kzylordyno stepėse Olegas sunegalavo, ėmė karščiuoti.

Panašus į minkštą robotą, Viktoras Ivanovičius vairavo nepasikeisdamas. Karštis nukrito tik Uralo prieigose. Artindamiesi prie Maskvos, mano palydovai pralinksmėjo. Keturių parų lenktynių įtampos sakytum nė nebuvę.

Čia, Maskvoje, prasidėjo mano tarpusavio santykių su aukščiausiais skirtingų tarybinių ir užsienio atstovybių sluoksniais rengimas.

— O kur žiūri KGB? — paklausė Kremliuje apie protestą dėl mano šeimos kamavimo Karo pramonės Komisijos pirmininko pavaduotojas Jurijus Petrovičius Macakas lakūno-kosmonauto I.P.Volko.

— Turiu duomenų, kad viena KGB linija Lenskį gelbsti, o kita naikina, — trumpai atsakė Volkas.

Igoris Petrovičius buvo nedaugiažodis, bet tikslus.

Stulbinančios savybės derėjo šiame žmoguje: uždarumas ir tvirtybė, dalykiškumas ir jautrumas, diplomatija ir atkaklumas, delikatumas ir nepakanta neatsakingumui. Kalbėjo, kad po “Burano” skrydžio jis laisvai, kaip sakoma, “kaire koja”, įeina į Kremlių. Ir čia pat buvo galima išgirsti, kad Tarybų Sąjungos Didvyrio ordiną jis ištraukia iš kišenės ir prisisega tik prieš biurokrato duris. Nepaisant, kad išoriškai buvo neįžvelgiamas, man jis iš karto patiko. Buvo matyti, kad jame slypi gerumas ir paslaugumas. Ilgainiui man ne kartą teko regėti, kaip Igoris, būdamas “perkrautas” lig ribos, padėdavo gabumais apdovanotiems žmonėms, pakliuvusiems po valstybinės mašinos “volu”. Tuo galima paaiškinti šio žmogaus rūpinimąsi manimi. Mano darbų smulkmenų ir tyrimų išvadų jis nežinojo. Bet jis turėjo darbo komisijų mokslinius protokolus. Galimas daiktas, kad dėl to jisai tiesiogiai įsimaišė į aplink naujas energijos rūšis vykstančią kovą. Volko rankose buvo fizikų, biofizikų, biologų, medikų moksliniai protokolai. Iš atsargumo į juos nebuvo įtraukti kai kurie faktai. Pavyzdžiui, gyvūno nuleistu krauju, tačiau visiškai kvėpuojančio, normaliai dirbančia širdimi ir aktyviomis reakcijomis, gyvenimas. Bet protokoluose buvo: “žinomų fizikos dėsnių pažeidimas”; “vienos ir tos pačios žiurkės įvedimas į klinikinės mirties būseną ir visiškas jos gyvybinių funkcijų atstatymas septynis kartus iš eilės, aštuntą kartą baigiant eksperimentą biologine mirtimi”; “šiuolaikiniai fizikos prietaisai nefiksuoja daugiapoliarinių lauko srovių”; “biologinių objektų gyvybinės veiklos pagreitinimas 500 - 600%”; “aktyvus poveikis sinegnoidinėms lazdelėms ir virulentiniams mikroorganizmams [patogeniniams sukeliantiems užkrečiamas ligas, nuodingiesiems]” ir kita, kur kiekvienas punktas savaime sensacingas.

Už viso to — kokybiškai naujas žmogaus gyvybinės veiklos įvertinimas ir sprendimas. Tačiau visų pirma tai — energetinių, ekologinių, gamybinių ir sveikatos apsaugos problemų sprendimas. Gimstant daugiapoliariškumui šiuolaikinės energijos formos ir jų virsmai morališkai paseno.

Morališkai paseno ir visos ginkluotės rūšys. Iš vienos pusės, galima sunaikinti AIDS, sukuriant energoinformacinių mainų sistemą, “išvedančią” jį už gyvavimo sąlygų ribų, o iš kitos, galima valdyti žmogiškąsias funkcijas per bet kokį atstumą. Galima išauginti 3 - 4 derlius per sezoną, paspartinant pačių augalų biologinį laiką, o galima planingai mutuoti žmogų.

Manyta, kad po atominio ginklo nieko ir niekuo daugiau nenustebinsi. Bet…

Atominis ginklas — tai riba. Ir ne daugiau. Sunaikinti žmogų galima ir su plyta, bet juk kalba pasuko apie globalias jėgas. Iš šių pozicijų rodos, kad “atomininkai” pasiekė kažką milžiniška. Iš tiesų konstrukcijų siūlas, atvedęs lig šios idėjos, labai skurdaus turinio. Remiantis nesudėtingų intelektualinių konstrukcijų baze, padarytas tarsi “šuolis” iki vienos iš masinio naikinimo galimybių. Bet būtent čia, atspindžiuose žmonių, turinčių ir valdančių tokią teisę, mes ir pasiekiame paradoksą — kai ši teisė tampa neįmanoma. Į naikinimą pakliūva ir jie patys. Tai tolygu savižudybei.

Dabar kitas reikalas. Besinaudojantis daugiapoliarine energetika gali vystyti ir tobulinti save, o gali taip pat žeminti, pavergti ir išnaudoti kitus.

Taigi iškilo klausimas: visiems ar apibrėžtam elitui? Šiuolaikinė visuomenės struktūra sudaryta taip, kad duomenis apie naujas galimybes gauna elitinė viršūnėlė. Jos rankose — gėrybių, priemonių ir galimybių skirstymas. Tolesnį vyksmą apsprendžia jos socialinis “credo”, visos žmonijos uždavinių suvokimo laipsnis. Tačiau suveikia “griebimo refleksas”, kurio neigimas, atmetąs vaidmuo panašiuose reikaluose pasireiškia tuo, kad gamta savąsias gilumas kartu su visu jų naujumu atskleidžia visiškai kitokiems savo vidine esme žmonėms. Tuo tarpu “skirstanti” žmonijos dalis, “perleisdama” per save naująsias galimybes, transformuoja jas į būdą žmonėms valdyti — atitinkamai savo supratimui ir valiai.

Ateina kovos momentas. Pirmasis kovos etapas — nuomonių kova. Pasaulio suvokimas ir pasaulėžiūra to, kuriam atsiskleidė Gamta, prieštarauja pasaulio suvokimui tų, kurie visuomenėje skirsto viską, o, vadinasi, pretenduoja ir į tai, kas duota ne jiems. Po to ateis antrasis etapas — tarp materializuotos galimybės grupės žmonių rankose ir visos žmonijos, kaip tai buvo su atominiu ginklu.

 

*                             *

 

                                                                                                         *

 

                                                      

Kalbant apie mane, atėjo momentas betarpiškai išsiaiškinti santykius.

— Sakykite, — kreipėsi į mane Macakas, — jeigu štai ten, Raudonojoje aikštėje, susirinks antisovietininkai, Jūsų aparatūra galima juos išsklaidyti?

Aš pažvelgiau į langą. Kremliaus pastatas, kuriame mes buvome, stovėjo taip, kad vaizdas per Kremliaus sieną vėrėsi į Raudonąją aikštę. Šalia GUM’o būriavosi žmonės.

— Taip, galima, — be entuziazmo atsakiau aš.

— Gavome duomenų, kad Kalnų Karabache vėl ruošiamas susidūrimas. Galima juos nuraminti daugiapoliariniais prietaisais?

— Taip, galima. Bet aš norėjau pakalbėti apie kitką, — ryžtingai pradėjau aš.

Tačiau Jurijus Vladimirovičius į tai nesureagavo.

— Kokios Jums reikalingos sąlygos? Mes turime institutus, gamyklas. Čia, Maskvoje, ir kituose regionuose.

Iki tol tylėjęs, į pokalbį įsiterpė Igoris Volkas. Jo supratimas buvo kitoks. Kažkada Igorio vasarnamyje aš sakiau jam:

— Būsiu su tavim atviras, Igori. Beprasmiška daugiapoliarinę energetiką slaptinti ir naudoti ginkluotei. Aš pasiruošęs vystyti ją kosmonautikoje, spręsti energetines, ekonomines, maisto produkcijos problemas. Pats daugiapoliariškumas esti iš esmės atvira forma, o ir kraštutinių problemų žmonija prikaupė nemažai.

— Aš, Vasilijau, visada buvau bendražmogiškų uždavinių šalininkas.

— Kalbėsim iš esmės. Ginklavimasis, nusiginklavimas — sąlyginės sąvokos. Aš suprantu, kad jokio nusiginklavimo, “bedantės” egzistencijos forma, nebus.

Igoris patenkintas žvilgtelėjo į mane. Jis ne itin mėgo paviršutiniškus lozungus “masėms”.

— Žinoma, — tarė jis.

Mes sėdėjome pirtyje. Buvo karšta. Pokalbis vyko padrikai, su pertraukomis.

— Daugiapoliariškumas — ne tas atvejis, kurį būtų galima įsisavinti remiantis senomis schemomis. Jo potencijoje glūdi žmogaus keitimas, vadinasi, įsisavinti daugiapoliariškumą reikia plačiu frontu. Siūlau sukurti bendrą mokslo — tyrimų centrą tavo asociacijos “Kosmonautika — žmonijai” ir mano “Kūryba”.

— Sutinku, — pasakė Igoris, — bet viskas bus ne taip paprasta.

Pirmosiomis dienomis aš iš pradžių aiškinausi “credo” kiekvieno, su kuriuo teko bendrauti. Svarbiausia buvo ne bendravimo temos, o charakteriai. Vienu ir tuo pačiu žmonės grindžia kūrimą, o kiti — griovimą. Ir vieni, ir kiti veikia nuoširdžiai, kiekvienas nesvarstydamas tiki, kad tai — į gera. Bet atskirti žmonių tipus lengva. Igoris Petrovičius Volkas dvasia ir charakteriu priklausė kūrėjams. Todėl jis neįžvelgė daugiapoliariškume tiktai naujos galimybės griauti. Tačiau Kremliuje nuo Brežnevo laikų ėmė telktis padlaižūniški išverstaskūriai ir menkystos savo dvasia. Jų žodžiai ir dabar tokie pat, kaip ir kuriančiųjų, bet prievarta, “visuomenės apsauga” išdavė jų agresyvų stilių — naikinti. Neatsitiktinai Čebrikovas įgijo tokį palankumą. Tai jam priklauso prievartos prieš disidentus nuopelnai. “Psichuškėmis” žmones naikino morališkai. 1977 metų rugsėjo 1 dieną Pasaulio Psichiatrų kongresas, vykęs Honolulu, pasmerkė psichiatrijos naudojimo politiniams tikslams praktiką SSSR. Vis to paties Čebrikovo laboratorijose buvo slaptai vystomos ir tobulinamos fizinio “neįtikusių” naikinimo priemonės. Aukoms nepateikdavo jokių kaltinimų. Nebuvo teismo ir tyrimų. Netgi įspėjimo nebuvo. Todėl ir dabar mažai kas iš mūsų gali įspėti savo sveikatos blogėjimo priežastis. Būkite pastabūs… Nebuvo iškeltas ir dabar nekeliamas klausimas: kas jie, “neįtikusieji”? Nenuostabu, kad į “neįtikusius” pakliuvo ir dabar slapta spectarnybų kankinami bei kamuojami būtent neturį naikintojo ar išverstaskūrio menkystos charakterio žmonės, kūrėjai.

I.P. Volkas buvo jau tokioje padėtyje, kai garbingumas ir tikras darbas valstybės labui pradėjo trukdyti mutantams. Jis laikėsi milžiniško autoriteto dėka: lakūnas—kosmonautas, kosminių skrydžių “Buran” vadovas. Asociacijos “Kosmonautika — žmonijai” prezidentas. Ir dabar čia, Kremliuje, jis priklausė savajam — kūrėjo charakteriui. I.P.Volkas nenorėjo palaikyti Macako pusę.

— Aš manau, kad darbus reikia vykdyti atvirai, keliuose sluoksniuose, — įsikišo į pokalbį Igoris.

— Gerai, bet ypatingos paskirties aparatūrą privalu įsisavinti ir taikyti uždarose mūsų prižiūrimose įmonėse, — pasakė Macakas. — Kur dabar Arkadijus Grigorjevičius? — kreipėsi jis į padėjėją.

— Ilsisi sanatorijoje, — atsakė tas.

— Šeptunovas — Mokslų akademijos narys-korespondentas ir ne konservatyvus. Be to, svajoja tapti akademiku, o čia — tokia galimybė. Kuratorius, suderinus su Šeptunovu, bus Ostašenkovas Leonidas Vasiljevičius.

— Jurijau Vladimirovičiau, spalio 16 dieną numatytas tarptautinis Forumas naujų energijos rūšių klausimais, — pradėjau aš savo būtiniausią temą.

— Iš pradžių išsiaiškinsime, — atsakė Macakas.

 

                                                                                           *                                  *

 

    *

 

Šeptunovas — generalinis PO “Tikslumas” direktorius, atvažiavo likus dviems savaitėms iki simpoziumo. Ilgas pokalbis vyko gamykloje, po to kartojosi dar kartą. Aš perdaviau savo “samprotavimus” ir Kompleksinę programą, paruoštą Forumui. Beje, tai buvo kartojimas programos, patvirtintos Visos Rusijos Forume, vykusiame 1989 rugpjūtį. Ten mane išrinko Visos Rusijos Mokslininkų ir Inteligentų asociacijos prezidentu.

Prasidėjo ataka lakiaisiais nuodais bute, kur įsikūrė Forumo “štabas”. Nuodai patekdavo iš apačios, per vonią ir tualetą.

— Kas gyvena apačioje? — paklausiau aš Tatjanos Nikolajevnos Šašutos.

— Sveta. Kažkada ji dirbo vertėja “Inturiste”.

Aš susitikau su Volku.

— Igori, reikia imtis priemonių. Jie sužalos žmones.

— Aš kalbėjau su Macaku. Jis pasakė: “Lenskis nenori su mumis dirbti”.

— Su kuo, “su jais”?

— Macakas ir į jį panašūs, iki pat Gorbačiovo, laiko save šalies šeimininkais.

— Tai yra, žmonių? Ir turi teisę pažeidinėti Konstituciją ir įstatymus? Bet juk tai banditizmas!

— Tu emocionalus žmogus, Vasilijau…

— Visų pirma aš garbingas. Ir daiktus vadinu tikraisiais vardais. Gorbačiovas užsiiminėja banditizmu ne vieno žmogaus atžvilgiu.

— Jis vyriausybės vadovas…

— Hitleris taip pat buvo vadovas, o tiksliau — vadeiva. Jeigu kas nors dabar suluošins vieną arba du, tai kas jam bus?

— Paklius už grotų.

— Ateis laikas, kai šituos banditus teis taip pat, kaip hitlerininkus tarptautiniame teisme.

 

*                                  *

 

     *

 

Ne taip svarbu, kokie santykiai susiklostė tarp Kremliaus ir manęs. Man svarbiausia buvo, kad Kremliuje turi duomenis apie persekiojimus ir kankinimus. Lakiųjų nuodų viename komplekse su virusais ir bakterijomis taikymas tęsiasi. Svarbus buvo Kremliuje įsitaisiusių nusikaltėlių charakteris. Aš ir dabar negaliu suprasti, kaip galėjo ateiti galvon šitokia nuomonė apie save niekšams, panašiems, kaip Gorbačiovas ir Kriučkovas, kad jie gali luošinti žmones nebaudžiami? Iš rašytojo Solženycino Rusija laukė kažko svarbaus, susijusio su visuomenės pertvarkymais, reformomis. Savo kreipimesi į vyriausybę ir tautą Solženycinas kvietė atgailai. Aš pamenu Gorbačiovo veido išraišką ir jo “nemeilius” žodžius Solženycino adresu. Man buvo suprantama, apie kokią atgailą kalba tas, kuris ir dabar nenorėjo grįžti į Rusiją.

Mano pareigos neleidžia kreiptis į nusikaltėlius su prašymais nutraukti genocidą. Atstovaudamas asociaciją su raštingais specialistais, rašančiais aktus apie žmonių žalojimą ir kankinimą cheminėmis ir kitokiomis šlykštynėmis, asociaciją, kurioje yra Psichiatrų Taryba, liudijanti apie sadizmą, slypintį tokiuose metoduose, pats asmeniškai būdamas vaikų ir nėščių moterų kankinimo liudininku, aš privalau stoti su kaltinimais. Man nusikaltėlis, net jeigu tai viso pasaulio vadovas, lieka niekšišku nusikaltėliu ir menkysta.

 “Aukštasis lygis” susiruošė daugiapoliarinei energetikai. Šiame žmonijos žingsnyje viršutinius valstybės sluoksnius kažkas uoliai kreipia naikinančios galimybės link. Tarpsluoksnyje tarp tų, kam savo paslaptis atveria gamta, ir tų, kas reiškia į juos teises, yra politizuoti mokslininkai-administratoriai. Tarp tūkstančių koncepcijų, kurias siūlo aferistai ir šizofrenikai, galima buvo nepastebėti netikėto daugiapoliariško pasaulėžiūros ir technologijų traktavimo. Surado mano atradimą. Tai nebuvo atsitiktinumas. Tas, kas nesigaudo deimantuose, gulintį ant kelio brangakmenį gali paspirti, palaikęs jį stiklo šuke. Kažkas žinojo daugiapoliarinės energetikos galimybes. Būtent jis nulėmė mano šeimos, o dabar ir Asociacijos valdybos narių šeimų daliai tekusius kankinimus ir piktadarystes. Nulėmė apgalvotai.

Kas jiems trukdė apsieiti be manęs ir nekankinti žmonių cheminiu ir bakteriologiniu ginklu? Beje mutantų piktadarystėse ypatingų priežasčių skaitytojas įžvelgti neturi. Aš jau žinojau slaptus dokumentus, remiantis kuriais žmonės apdorojimui buvo teikiami be “priežasčių”. Jie buvo “medžiaga” eksperimentams: ar išgyvens; kokios elgesio reakcijos; kaip socialiai reaguoja, jei atranda savo susirgimų priežastis. Dabar paskaičiuokite. Jei “neįtikusiems” naudojo jau aiškiai paskirtas priemones, tai kiek turėjo žūti nekaltų žmonių, ant kurių buvo atidirbinėjamos dozės ir metodai? Moteris visos tos šlykštynės veikia kitaip, nei vyrus. Vaikų susirgimų simptomai kitokie nei suaugusių žmonių. Senų žmonių dar kita klinika. Savitumai yra ir pagal nacionalinį skirtumą, ir nuo klimatinių bei gamtinių faktorių. Prie to dar pridėkite mokslinio eksperimento principą, kad iš vienkartinio stebėjimo išvada nedaroma. Kiekvienam atvejui reikalinga matematinė statistika. Dabar suveskite rezultatą. Manau, kad sudrebėsite, kai suvoksite, kad be jokios priežasties niekšingai ir slaptai žuvo milijonai žmonių, nieko bendro neturinčių nei su nusikalstamumu, nei su nepasitenkinimu tarybine santvarka. Tai — paprasti, sąžiningai dirbantys žmonės. Negi savanaudžiai eksperimentuos su panašiais į save?

Nuo “genialaus” sekretoriaus L.I. Brežnevo laikų jau buvo galima kelti klausimą apie šio nusikaltėlio išvystytą genocidą. Bet M. Gorbačiovui šitos priemonės tapo pačiu pagrindiniu “pertvarkos” įrankiu. Stichijos, galinčios kilti demokratizavus visuomenę, baimė šį negabų žmogų vijo į banditizmą. Genocidas įsiliepsnojo neregėta jėga. “Slaptų”, “specialių”, “ypatingos paskirties”, “greitojo reagavimo” ir kitų tarnybų armija augo ne dienomis, o valandomis. Neužmirškite, kad jie nesėdėjo rankas sudėję. Jie veikė, t.y., naikino, ištisai. Ką? Brežnevo gaujos vidaus banditizmas baigėsi kare Afganistane. Atviras karas išorėje ir slaptas genocidas šalies viduje vainikavo šiuos nusikaltėlius. Dabar gi visas karas persikėlė šalies vidun. Tai buvo ypatingas karas, kada iš vienos pusės buvo atrankinio naikinimo priemonėmis apsiginklavę spectarnybos, o iš kitos — nekalti savos liaudies žmonės. Šių skerdynių ypatybė buvo ir dabar tebėra rūpestingai dangstomas, ypač įslaptintas naikinimas. Stalino represijos, palyginus su šiomis — vaikiški žaidimai. Represijų užmojis sukrės kiekvieną sveikai mąstantį žmogų. Sužalotųjų ir aukų skaičiumi jos nepalyginamai viršijo bolševikų ir Stalino represijas, kartu sudėtas. Bet taip, kaip ir apie Stalino represijas mažai kas žinojo, taip ir dabar banditai veikė ir veikia slapčiomis, su sadistu skoniu. Šią informaciją aš turėjau anksčiau ir turiu slaptą medžiagą apie genocido pratęsimą dabar, 2002 metais.

Ateina laikas teisti nusikaltėlius tarptautiniame teisme, tokiame pačiame, koks vyko Niurnberge po fašistų sutriuškinimo.

Kas “sutriuškins” šiandienos nusikaltėlius žmonijai? Regimo karo nėra, tiksliau — vyksta vienpusiškas naikinimas. Bet “pripėdavo” mutantai savo darbų pasekmėmis aiškiai ir įrodomai. Kur jie dės suokalbininkus, bendražygius, tą gyventojų dalį, kurią priviliojo bendrininkauti? Tai — milžiniška liudytojų armija. Ne visi jie išverstaskūriai, yra ir apgautų. Dabar jie jau nebenori tylėti. Kur mutantai slėps slaptus sąrašus ir medžiagą? Tuo labiau, kad mūsų rankose — pakankamas kiekis medžiagos bei instrukcijų su slaptumo grifu.

                                                      

*                                  *

 

    *

 

Daugiapoliariškume yra esminiai momentai, kurie suvokiami ne kiekvienam. Tai tas atvejis, kai tūkstantis dažytojų negali pakeisti dailininko. Reikia išvystyti kitokias mąstymo procesų savybes, kad būtų galima priversti kaboti ore plytas, skudurus, mėsos gabalus lig šiol nežinomais energetiniais kitimais. Aš to siekiau sąmoningai. Turiu pabrėžti, kad daugiapoliariškume glūdi ir mąstymo procesų technologijos. Jis pagrįstas mūsų savybių, emocinių-psichinių “perėjimų” ir mąstymo procesų kokybe. Todėl aš žmonių psichines būsenas ir jų charakterius išmaniau geriau, nei “geležėles”. Prietaisus ir efektus aš demonstravau kaip instrumentinius regimus rodiklius. Mažai kas įspėdavo, kad tai “gyvi” prietaisai — ta prasme, kad jie turi žmoguje vykstančių, jo paties emocinių-psichinių “perėjimų” funkcijas. Todėl aš taip pat lengvai kūriau muziką su žmogaus emocijų atspalvių atspindžiais. Taip pat lengvai piešiau, išliedamas paveikslais būseną, o ne turinį pagal prasmę. Eilėraščius aš rašiau tiktai žmogaus dvasios išreiškimui, sekdamas Rytų išminčiais. Todėl daugiapoliariškumas — tai kompleksinė technologija. Ji ryškiai išsiskyrė ir savo prietaisų efektais, lyginant su šiuolaikiniais dvipoliais prietaisais ir jų artumu žmogui. Nemanau, kad mano “oponentai” būtų gavę nors ką nors panašaus į tai, ką gaudavau aš. Šitai daug ką paaiškina. Mane galėjo įkišti į “psichuškę” ar ištremti. Galėjo suluošinti, galų gale — pašalinti. Tačiau jie turėjo viltį gauti mane “sveiką gera valia”, ir tuo labiau jautėsi, kad mano atžvilgiu vyksta sudėtinga viena kitai prieštaraujančių, teigiančių ir atmetančių, grupuočių kova.

Tačiau visas tas abscesas pasiekė kritinę būseną tada, kada aš, išsekęs nuo persekiojimų iš visų pusių, pasirinkau kelią paviešinti sensacingas daugiapoliarinės energetikos savybes plačiam mokslininkų ratui. Ateities energetikos.

— Tai tu manai, Vasilijau, kad AIDS štamai sintezuoti tikslingai? — paklausė manęs Kaz.SSR Sveikatos apsaugos ministras Muchtaras Alijevičius Alijevas.

Žinojau, kad mano žodžiams jis neteiks ypatingos reikšmės. Tačiau jo institute jau mėnesį sėkmingai vyko Darbo komisijos reikalai. Mes, būdami institute atėjūnai “iš šalies”, užkariavome teisę į “žalią šviesą”.

Iš chirurgijos laboratorijos pranešinėjo apie daugkartinį tos pačios žiurkės pribaigimą ir atgaivinimą daugiapoliarine energija. Galina Pavlovna Aminova mikrobiologijos laboratorijoje užbaiginėjo 90-ąją seriją poveikio sinegnoidinei lazdelei, stafilokokams, žarnyno lazdelei daugiapoliarinių srovių kompleksais. Buvo pagrindai tikėti.

— AIDS štamus užsakinėti problematiška. Aš siūlau, kol eina laikas, gydyti žiurkes, sužalotas skirtingo laipsnio radioaktyviu spinduliavimu, — pasiūliau aš Alijevui.

— Gerai, tada aš duosiu užsakymą Onkologijos institutui.

Muchtaras Alijevičius ėmė braižyti žiurkių švitinimo etapais schemą.

Sėdėti sunku. Naktį buvo eilinis šeimos apdorojimas lakiaisiais nuodais. Dujos leidžiamos iš buto apačioje. Angą prakalinėjo tarp grindjuostės ir sienos. Aš ėmiau “turinio” analizes, surašinėjau, užtepliodavau angą, bet, artėjant nakčiai, jau būdavo paruošta eilinė nauja. Alkoholikė Ana Bessonova, kuri gyveno tame bute, buvo tipiška “dovana” SS, t.y., spectarnyboms. Apskritai charakteringa, kad iš esmės sau į bendrininkus SS įtraukia visokiausias atmatas.

Vyko atkakli kova. Po pirmosios šeimos hospitalizacijos toksikologijos skyriuje, nuo 1987-ųjų vasario 16d. iki kovo 11d., ir “pakištos” diagnozės padėtis tapo kritiška. Alma-Atos ĮŃĢĻ nesuglumino tai, kad Mitybos instituto laboratoriniai šeimos narių kraujo tyrimai neigia jos diagnozę. Neigs šią diagnozę ir miesto klinikinėje vaikų ligoninėje, kur gulėjo dukra. Taip aš susidūriau su tuo, kad nusikaltėliška tapo ne vien tik psichiatrija. Pasaulio Kongresas Honolulu, matyt, nežinojo, kad psichiatrija dengia dideles medicinos nusikaltimų gelmes. Davę Hipokrato priesaiką netgi karo laiku rodė humanizmą. Dabar ne karas. Tačiau jie net nevirptelėjo dėl to, kad ligoninėje atsidūrė kūdikis.

Tuo pačiu metu grasino ir šantažavo. Reikėjo skubėti.

— Kalbant apie AIDS, pirmas daugiapoliariškumo laiptelis ne tik struktūrizuoja medžiagą, bet ir intensyviai informuoja biologinius objektus. Vadinasi, susidaro programinės jų mutavimo sąlygos, — tarsi pakeliui atsakiau aš.

Visus “techninius” santykius su mumis Alijevas pavedė savo padėjėjui Voronovui. Pastarojo negeranoriškumas buvo pastebimas, nors, kaip funkcionieriui ir priklauso, savo funkcijas jis atlikinėjo. Šiaip santykiai Syzganovo vardo klinikinės ir eksperimentinės chirurgijos mokslinių tyrimų institute buvo sudėtingi. Alijevo palankumu reikėjo naudotis kuo ryškiau ir greičiau.

— Po savaitės aš siūlau komisijai stebėti daugkartinį to paties gyvūno pribaigimą ligi klinikinės mirties ir atgijimą. Jums būtina žinoti daugiapoliarinių energijos srovių ribinius lygius, — pasukau aš kalbą baigmės link.

Kaip ir mes visi, aš skendėjau iliuzijoje, kad į ekstraordinarinius kūrimo rezultatus atkreips dėmesį aukščiausioji valdžia ir šeimos kankinimai baigsis.

Tiktai kine mes matome, kas yra kas. Realybėje informacijos stoka reikalauja kontrastingų žingsnių. Ypač, kai naktimis, patekus lakiesiems nuodams, dukrelė šaukia kaip nuo smūgio peiliu, o ryte šeima, sutinusi ir iškankinta, priversta eiti į darbą. Ir taip bus ryt ir poryt. Tuo ir pasireiškia sadistų stilius. Įdomu, ar iš banditizmo su sadistiniais polinkiais patyrė malonumą Pirmasis Kaz.SSR CK sekretorius Kunajevas ir KGB Pirmininkas Mirošinas? Turbūt patyrė, kaip sadistams ir priklauso. Teisėsaugos ir vyriausybės organai, lyg tyčiodamiesi, net neatsako į žūstančios šeimos prašymus. Mano kreipimaisi nepasimesdavo. Jie pakliūdavo į valstybės vadeivų rankas.

Intuityviai aš jaučiau, kad reikalas rimtas ir šeima gali žūti. Faktų susikaupė nemažai. Bet dar tvirtas buvo tikėjimas “mūsiškiais”, aukščiausiąja valdžia ir ginančiomis valstybės jėgomis. Galų gale viltyse figūravo Maskva.

Šitose lenktynėse su nelygiomis ir dar nežinomomis jėgomis buvo reikalingi įtikinantys ypatingos daugiapoliarinės energetikos įdirbių ir rezultatų svarbos įrodymai.

Man rodės, kad kokios nors tamsios jėgos dezinformuoja vyriausybę.

Nors dar 1982 metais mokslininkai rašė apie mano darbus ir į Kaz.SSR KP CK, ir į Kaz.SSR KGB. Tada buvo keista, kad pirmininkaujantis akademikas-sekretorius Žuatikovas atidėjo, po mano pranešimo Kaz.SSR MA, pasiūlymą peržiūrėti Darbo komisijos eksperimentinę dalį. Taip aš susidūriau su nusikalstamumo mokslininkų sluoksniuose faktu. Apie mokslininkus-marionetes galima buvo susivokti, kada mokslinius vardus ėmė teikti pagal priklausomybę partijai, o ne mokslinį talentą ir nuopelnus.

Bet dabar aš tarsi kritau į bedugnę, greitindamas ateities energetikos reikšmę ir neordinarines galimybes. Mūšio arena tapo nepaneigiamas eksperimentinis faktas.

Moksliniame Alma-Atos pasaulyje ėmė sklisti gandai. Stulbinanti naujovė. Trijų polių magnetas? Neįtikėtina! Bet dar karščiau aistros degė klinikinės ir eksperimentinės chirurgijos mokslinių tyrimų institute. Paplito gandai, kad institute rodo stebuklus ateiviai. Dar ko. Pačioje pradžioje aš ir Nikolajus Jakovlevas paėmėme žiurkę iš besitreniruojančio su jos aorta chirurgo.

— Dabar ji žus, — pasakė jis ir net nesiėmė užsiuvinėti siūlių.

— O ką, jei išgyvens dar kelias valandas? — priešginos tonu pasakiau aš.

— Šitaip nebūna, — numojo jis, kaip atsikratoma neprotingu nenuorama vaiku.

— Ir vis dėlto?

— Jei ji išgyvens dar dešimt minučių, aš suvalgysiu cigaretę, kurią dabar einu surūkyti.

— Susitarėm. Iš savo pusės, jei žiurkė neišgyvens dar trijų valandų, tai...

— Nekalbėkit nesąmonių! — nutraukė chirurgas.

Žiurkė nuleistu krauju išgyveno iki darbo dienos pabaigos. Tai buvo 4,5 valandos. Kandžiojosi. Cypavo. Bet gyveno ir siūlė suaugo iki glaudaus rožinio rando. Mes to neakcentavome. Panašūs stebuklai mums buvo smulkmenos.

Chirurgas sušaukė visus, ką galėjo.

— Neįtikėtina, — aiškino jis kiekvienam, kažkodėl pusbalsiu.

Štai kodėl aš taip užtikrintai kalbėjau apie leukemiją ir AIDS. Jau buvo pagrindas įtarti, kad AIDS yra dirbtinės prigimties. Natūrali biosfera harmoniškai derinosi slenkant ilgoms epochoms. Todėl bet koks dirbtinumas skiriasi struktūrinių laukų mozaika. Nuo jo “dvelkia” laboratoriniu kvapu, t.y., proto nuostatomis ir konstrukcijomis.

— Kodėl tu užvedei su juo kalbą apie AIDS? — paklausė manęs Nikolajus išeinant iš Alijevo kabineto. — Yra iškalbingesnių daugiapoliarinės energetikos reikalų ir galimybių.

— Reikia turėti omenyje socialinę psichologiją. Taip, AIDS iš tiesų lengva išskaidyti destruktūrizuojant. Bet tai smulkmena tik mums, kadangi mes žinome apie daugiapoliarių tarpusavio sąveikų esmę. O kaip “nepašvęstieji”? Ir be to, aš manau, kad jis neatkreipė į mano žodžius ypatingo dėmesio. Lai pasąmonėj bręsta.

— Vis tiek tai sudėtingesnis reikalas. Tu ne blogiau už mane žinai, kokiam laikui tai ištemps biurokratinė mašina. Jei nepavers visko nuliu.

Man patiko Nikolajaus nekantrumas ir ekscentrika. Jis akivaizdžiai ne iš tų, kurie visą gyvenimą gali pro lupą žiūrinėti vabaliukus. Nors iš savęs aš reikalavau tikslumo ir pedantiškumo netgi skubiuose reikaluose.

— Todėl aš pasiūliau Alijevui tai, ko medikai ir sapne nesapnavo. Taip mes galim peržengti administracinį-biurokratinį aparatą.

Leisdamiesi prie Nikolajaus automobilio, stovėjusio tarp administracinių, pastebėjome, kad dešinysis priekinis ratas nuleistas. Rato ventilis buvo viršuje. Nuo jo tekėjo kraujo srovelė, o šalia ant asfalto buvo didelė, dar neišdžiūvusi, kraujo dėmė.

Pašmaikštavę ir pakeitę ratą, mes nuvažiavome į Medeo, kad apsvarstytume ateities programą.

— Tu blogai atrodai, — tarė Nikolajus, žingsniuodamas po eglėmis vingiuojančiu takeliu. Diena buvo puiki, bet aš išties jaučiausi sumautai.

— Nuodija, — trumpai atsakiau aš, žinodamas, kad Nikolajus netiki tokia prievartos forma.

— Žinai, Vasia, tu blaivus ir psichologiškai sveikas žmogus, pagalvok — tai ne tavo ilgo darbo su daugiapoliariniais generatoriais rezultatas?

— Taip, rezultatas. Tik iš kitos pusės, nei tu galvoji. Mano generatoriai dar neišmoko naktį prakalinėti grindų ir urbinti angų tarp grindjuostės ir sienos iš Besonovų buto.

Lubos bute taip pat buvo silpnos: sausas tinkas, eilė lentų ir plonas sluoksnis molio skyrė butą nuo aukšto. Iš aukšto lubas galima peiliu pradurti. Kartą naktį aš išgirdau švilpiantį garsą ir kažkas purkštelėjo man į veidą. Rytą mes su žmona aptikome eilinę skylę lubose. Šeima buvo apnuodyta.

— Ar tu nemanai, kad tos “kaimynų kiaulystės” sutampa su generatorių darbu? — spyriojosi Nikolajus, — Namų sienos su meldų užpildu, ten gyvena mikroorganizmai. Tu gi tvirtinai, kad biologinius procesus galima greitinti daugiau nei 500-700%, kaip buvo parodyta KAZ. VU biologijos fakultete.

— Dar kartą kartoju, kad skylutės ir grąžto garsai byloja apie ką kitą. Be to aš kruopščiai atlieku analizes. Be cheminio toksiškumo aš randu, kad į butą patenka virusai. Tai citomegalavirusas, zosteris… Beje grąžto garsas labai charakteringas. Tokio gręžtuvo parduotuvėje nenupirksi. Be to ir virusų štamai skiriasi. Tokių nesutiksi buityje. Tai prieinama tik valstybiniam potencialui.

— Gal jie nesupranta, kad kalbama apie visai žmonijai reikalingą atradimą?

Nikolajus laikėsi stereotipo. Šaltasis ir šaunamasis ginklas, karatė, grasinimai, šantažas — štai klasikinė detektyvinių priemonių paletė. Intuityviai ir iš analizų parodymų jaučiau, kad čia kitas braižas. Iš bandymų aiškėjo tai, kad visos detektyvinės formos moraliai paseno. Po to, kai nuodai buvo aptikti arbatinuke mūsų komunalinėje virtuvėje, aš dar galėjau galvoti apie kaimynų N.P. Bondarenkos arba A.P. Plyninos asmeninę šunybę. Aš dar galvojau, kad savo niekšiška valia šeimą į ligoninę pasiuntė kažkas iš jų. Nusikaltėlės “veiklos” laukas buvo maistas bendroje virtuvėje, plaušinių vonioje ir batų koridoriuje suvilgymas. Dabar, kai rankose turiu slaptus sąrašus, žinau, kad tai atliko Natalija Bondarenko, Ana Besonova ir pas jas atvažiuojantys “pažįstami”, tai yra vykdytojai iš spectarnybų.

Po to, kai nustatėme toksiškumą, mes su žmona ėmėmės atsargumo priemonių. Sinchroniški šeimos narių negalavimai laikinai baigėsi. Ir štai — kas galėjo pagalvoti — lakieji nuodai ir virusai. Išmuštame plyšyje kietas stuksenimas naktimis — vamzdeliu ieško angos iš apatinio A. Bessonovos buto. Plyšį ne visada pavykdavo laiku pastebėti ir užtepti alebastru. Kelti viešumon nusikalstamus veiksmus buvo beprasmiška. Spec. organai jiems davė garantijas ir instrukcijas, kaip turėtų elgtis.

Iš socialinės psichologijos pozicijų apskaičiuota paprastai ir iki genialumo naujai. Mes su žmona iš karto pajutome, kad skundai dėl nuodijimų lakiaisiais nuodais ir bakteriologinių pažeidimų sukuria apie mus nuomonę kaip apie psichinius ligonius. Mes supratome, į kokius spąstus ir bejėgišką padėtį patekome.

Atėjo laikas sutrikti. Pasikliauti nebebuvo kuo. Šeimą kankino nebaudžiamai.

Tik tai pasitarnavo priežastimi, kad ryžausi fizikams, biochemikams, medikams plačiai demonstruoti neregėtas daugiapoliarinės energetikos galimybes. Manyje dar buvo gyvas iliuzinis tikėjimas aukštųjų vadovybės sluoksnių rūpesčiu liaudies reikalais. Man dar teks sužinoti, kad kūdikio kankinimas — tai šaltakraujiškas žvėriškas apskaičiavimas. “Nuimti” mane galima bet kada, bet ne pajungti. Toje gaujoje neblogi psichologai ir jie ieškojo jautrios vietos. Kūdikis. Žmona. Pirmosios hospitalizacijos dieną mergaitei buvo 1 metai ir 8 mėnesiai. Nuo kasdieninių kankinimų ištinęs vaiko organizmas persisotino. Veidelio negalėjai pažinti.

— Tėti, aš pavargau, — sakydavo ji pradėdama valgyti ir skųsdavosi pilvelio skausmais.

— Aš pavargau, — sakydavo ji, paėjusi 15-20 metrų pakeliui į vaikų darželį, ir pritūpdavo.

Aš žinojau, kad jai reikia judėti. Inhaliaciniai apnuodijimai praeis po 6-8 valandų. O mūsų laukė eilinė naktis.

Žmona pagelto ir sulyso, bet į žvėriškumus žiūrėjo kaip į stichinę nelaimę. Nei skundų, nei priekaištų, nors kartais prasitardavo apie testamentą. Jai buvo dvidešimt aštuoneri. Tvirtybė ir sveikata ištirpo.

— Geriau užmuštų, — dažnai sakydavo ji negyvu balsu, atsibudusi ryte suluošinta

Suklastotos diagnozės istorija Greitosios Medicininės Pagalbos ligoninėje apie kai ką bylojo. Hospitalizavus pirmą kartą, buvo dar vienas verčiantis suklusti momentas. Mano akivaizdoje gydytoja-psichiatrė, medicinos mokslų kandidatė Liudmila Vladimirovna Serebriakova pasipiktinusi pasakė buvusiam savo kurso draugui, dabar vyriausiam Alma-Atos toksikologui Vladimirui Ivanovičiui Nemolčevui:

— Kartą amžiuje mums atsirado galimybė apginti talentingą žmogų, o mes vėl turime paklusti nurodymams.

Sekančią dieną, prieš išrašant iš ligoninės, ji mane pasišaukė.

— Štai žiūrėkite, aš rašau prie jūsų akių: tvarkingas, taktiškas, išlaikytas, komunikabilus, padidinti intelektualiniai sugebėjimai, per visą buvimo klinikoje laiką nukrypimų nuo normos elgesyje nebuvo, psichiškai sveikas.

Aš nustebau. Jos tvirtybė ir ryžtas buvo panašūs į protestą ir ginčą. Bet su kuo ji ginčijosi? Prieš ką maištas? Buvo kažkas, kas ją prievarta vertė rašyti, kad aš psichiškai nesveikas. Man pavyko, todėl vėliau niekas neišdrįso rizikuoti diagnozuoti man šizofrenijos. Galbūt šizofreniką būtų palikę ramybėje?

Po kurio laiko mano teta Nina Romanovna pranešė, jog KGB skleidžia gandus, kad aš šizofrenikas. Tai mane nustebino: nuo kada KGB nepripažįsta specialistų diagnozės ir diagnozę nustato pati? Tragiška šeimos padėtis ėmė ryškėti. Aš ėmiau suprasti, kad mutantams, priešingai, reikalingas AIDS. Jiems reikalingos naikinimo ir žmonių laikymo ligose ir baimėje priemonės. Tam jie gaudavo finansavimą, žinias, atlyginimą, privilegijas.

Nikolajui aš to nepasakojau.

— Taip, jų psichologai klasiški, bet tik siaurakaktėje orientacijoje trumpam momentui. Laikantis žmonių bendrijos pozicijų, netruks laiko, kad jų pačių anūkai ir vaikai žiūrės į juos kaip į purvo gabalą, — pasakiau aš garsiai.

Nikolajus pratylėjo. Laikas grįžti. Gražiu Medeo tarpekliu mes pravažiavome septynis šimtus metrų, kai mašiną smarkiai patraukė į šoną. Nikolajus buvo patyręs vairuotojas. Kairiojo priekinio rato iš tarpeklio pusės visos veržlės buvo atlaisvintos ir tik laikėsi. Dvi iš jų buvo “ apsauginės”.

— Rimtas darbas, — pasakė Nikolajus. — Galima būtų pagalvoti, kad tai atsitiktinumas, bet vakar tėvas patikrino mano mašiną.

Man patiko, kad į tą įvykį Nikolajus žiūrėjo ramiai.

Vakare aš jau gulėjau, kai į langą bilstelėjo akmenėlis. Apačioje stovėjo Nikolajus.

— Kas atsitiko? — paklausiau jo, išėjęs į gatvę.

— Atvažiavau sužinoti ar tu gyvas, ar ne?

— Pasakok.

— Namo aš grįžau apie dešimtą ir nustebau, kad kambary dega šviesa. Per praviras duris iš verandos aš pamačiau, kad kažkas kapstosi su tavim surinktame generatoriuje.

Čia tinka pasakyti, kad tai nebuvo generatorius, su kuriuo mes dirbome NII KECH. Tai buvo mūsų triukas, maža gudrybė. Bet suveikė.

— Iš nugaros jis nebuvo panašus į tėvą ar brolį. Tada aš nutariau jį surišti.

Man buvo aišku, kas įvyko vėliau.

— Na ir ką gi tu būtum su juo daręs? — juokdamasis paklausiau aš Nikolajaus. Man jau buvo aišku, kad veikia sistema. Kam atiduosi tokį sugautąjį?

— Nesvarbu… Aš pasiruošiau diržą jam surišti. Netikėtai prie jo prisėlinau ir koja trenkiau į šoną. Kelioms sekundėms jis “išsijungė”. O po to tokį metodą man pritaikė, kad atsitokėjau ne iš karto. Aš puoliau vytis. Gatvėje jo laukė mašina. Jis įšoko į ją.

— Numerį įsiminei?

— Įsiminiau ir paskambinau pažįstamam VAI inspektoriui. Kai tik išgirdo, jis pasakė, kad tokius numerius aš geriau užmirščiau iš karto.

— Aš juk tau sakiau, kad nusikaltėliai yra ne mano kaimynai. Kaimynai jų rankose — nusikaltimų instrumentas.

Naktis buvo sunki. Apie trečią valandą nakties aš nubudau. Žmoną ir dukrelę vertė vemti. Aš pašokau, bet tuoj pat nukritau. Kojos nelaikė. Sukaupęs jėgas, aš atlapojau langą. Gatvėje pasigirdo švilpimas. Iš apatinio lango — Ženios Bessonovo kambario — į viršų pradėjo kilti troški srovė. Vėliau su šiuo metodu mes dažnai susidurdavome kituose butuose. Vykdytojai laukia, kol atsidarys langai arba durys, kad išvėdinti nuodus, o po to į tekantį orą paleidžiama srovė. Pasidaro dar blogiau.

Mes su žmona nutarėme iškviesti “greitąją pagalbą”. Po istorijos su BSMP bendrauti su Alma—Atos medicina buvo nesaugu. Taip ir įvyko. Apsinuodijimui gydyti atvyko psichiatrijos brigada. Hipokrato priesaiką davę medikai paliko apnuodytas žmoną ir kūdikį ir išvežė mane į Miesto psichoneurologinį dispanserį. Tiesa, pažintis su šia įstaiga buvo trumpalaikė. Jau 14 val. po to, kai mane ištyrė komisija, Respublikinės psichiatrinės ligoninės vedėjas profesorius Maksas Aleksandrovičius Gonopolskis nurodė mane paleisti.

— Ligonių daiktų sandėlyje dabar pietų pertrauka. Palaukite, — pasiūlė jis.

— Ar aš galiu eiti?

— Taip, jūs psichiškai sveikas žmogus.

— Tada ligoninės chalatą aš grąžinsiu rytoj. Namuose liko medikų apleistos apnuodytos dukrelė ir žmona.

— Neturime teisės jūsų užlaikyti, — pasakė jis ir ištiesė man dešimt rublių, — Tai jums už taksi.

Ir vėlesnėse kritiškose situacijose paradoksas būdavo tame, kad būdamas apnuodytas aš buvau priverstas žmogaus sveiko lygyje iš paskutiniųjų sukaupti jėgas ir dvasią. Reikėjo praeiti psichiatrų testus. Išnašų galimiems apnuodijimams jie neturėjo. Sukosi galva ir pykino, bet aš privalėjau parodyti “normą”.

Reikėjo kažko imtis. Bet visur buvo kurčia nebyli siena. Tik KGB majoras Vladimiras Rivšanovičius Kancerovas įžūliai susijuokė į telefono ragelį. Vargu ar jis suvokė mūsų sunkią padėtį, nors taip pat turėjo kūdikį.

— Į prokuratūrą, Vasilijau Vasiljevičiau, į prokuratūrą, — kvatojo jis į telefono ragelį.

Istoriją Kancerovas žinojo smulkiai. KGB gulėjo mokslininkų laiškai ir paaiškinamieji raštai. Bet jis pareiškė, kad profesorius Gulnickis atsižadėjo savo pareiškimų ir paaiškinamųjų raštų, tuo sukeldamas seno mokslininko pasipiktinimą. Mano akivaizdoje profesorius oficialiai pareiškė Kancerovui, kad daugiapoliariškumas ypatingai svarbus valstybei ir visos žmonijos ateičiai, o Lenskį reikia saugoti kaip akies vyzdį.

— Vardan ateities, — iškilmingai ištarė profesorius. Jo akademinis tonas man nuskambėjo kažkaip įdomiai.

Jautėsi, kad Gulnickis tiki manimi ne tik todėl, kad matė tripolį magnetą ir neįprastus efektus, kuriuos aš parodžiau prietaisuose. Jis gerai išstudijavo daugiapoliariškumo teoriją.

Dar 1979 metais, perskaitęs “Mokslo krizę”, Leonidas Vikentjevičius prisipažino:

— Pirmiausia aš jums pajutau priešiškumą. Priežastis paprasta. Aš baigiau viso savo gyvenimo darbą — “Fizikos logiką” ir staiga pajutau, kad daugiapoliariškumo fone ji kaip kruopelė bekraščiame lauke. Bet dabar aš matau, kad iš daugiapoliariškumo mano darbas tik išloš.

Tarp kitko, monografiją “Mokslo krizė” aš išleidau mažu tiražu ir išdalinau tik tikriems mokslininkams, kadangi mokslą užpildė mokslininkai — tarnautojai. Redaktorių atleido iš darbo tuoj pat… Netalentingi atsitiktinai patekę į mokslą mokslo krizės nenumatė. Jos jie nenumato ir dabar, nors tai, kad dvipolis techninis monstras perkrauna gamtą aišku netgi studentams. Ant manęs užgriuvo represijos. Puikie įsitaisiusieji prie lovio buvo nepatenkinti tuo, kad kažkas jų išpūstas žinias suveda iki minimumo, tai yra viso tik iki dvipolių. O juk nauja reikia suvokti, permanyti. Tikras mokslininkas apsidžiaugs netikėta galimybe. Inkvizitorius pareikalaus išnaikinti, pribaigti…

Kito susitikimo metu profesorius mąsliai pasakė:

— Jūsų laukia sunki lemtis. Dabar tūkstančiai mokslininkų nieko neįtardami dirba matematikos, fizikos, chemijos srityse. Kuriami nauji prietaisai. Žmonės negaili savo gyvasties. Ir štai visa tai ateičiai jau nebereikalinga. Dvipoliškumas elektros, magnetizmo, anodinės ir katodinės elektrochemijos ir netgi kosminių laivų reaktyvinio principo dvišalių santykių įvairovėje atgyvena savo epochą. Jūsų darbuose ji jau mirė, nors dėl nežinojimo milžiniškas to pasaulio kūnas kunkuliuoja energija, — profesorius tiriamai pažiūrėjo į mane.

Aš viską supratau, nors viduje nepajutau nė mažiausio nuopelno. Būdamas 23 metų daviau sau žodį: “Rasti kelią kiekvienam į betarpišką žinojimą ir transcendentinę sąmonę”. Iki to dar toli, nors instrumentinis sprendimas, atrodo, yra.

— Leisiu sau patarti jums, — Leonidas Vikentjevičius žiūrėjo atidžiai į mane. — Skubiai sunaikinkite tripolius magnetus ir apie eksperimentinę daugiapoliariškumo dalį niekam nepasakokite. Tai išėjimas ne tik į mūsų kaimyninius pasaulius, bet ir į bioreguliavimą. Jūs rizikuojate tapti piktų ir primityvių visuomenės jėgų karštai trokštamu daiktu.

Išmintingas senas mokslininkas buvo teisus ir tuo pat metu neteisus. Ir štai dabar aš padariau žūtbūtinį staigų išsiveržimą, dėdamas viltis būtent į “geidulingąsias jėgas”.

Kaip ir buvo numatyta, penktadienį susirinko komisija. Nikolajus įjungė generatorių ir žiurkei sustojo kvėpavimas, o po to nustojo plakti širdis. Iš daugiapoliariškumo pozicijos viskas buvo paprasta. Kiekviena biologinė rūšis, kiekviena grupė ir kiekvienas individas turi savo “mozaiką”, savo bioenergetikos “kodą”. Tai panašu į žmonių klasifikavimą pagal kraujo grupes ir į tai, kad kiekvienas žmogus turi nepakartojamus pirštų antspaudus. Jei jūs įpilsite svetimos grupės kraują, žmogus žus. Bioenergetikoje taip pat.

— Klinikinė mirtis užfiksuota, — tarė Voronovas.

Aš pažvelgiau į Alijevą. Jis linktelėjo ir aš įjungiau žiurkės gyvenimo sąlygas atitinkančią laukų mozaiką. Ėmė plakti širdis. Žiurkė ėmė kvėpuoti ir po minutės kandžiojo prikištą skalpelį. Alijevas vėl linktelėjo galvą. Vėl klinikinė mirtis. Taip tęsėsi septynis kartus. Aštuntą kartą aš padariau maksimalų poslinkį biolaukų struktūroje ir žiurkė daugiau nebeatgijo.

Jaunesnysis medicinos personalas išsilakstė. Atsirado tokių, kurie mūsų aparatūros paniškai bijojo ir skleidė visokiausias nebūtas istorijas. Beje, trys mėnesiai iki to, daugiapoliarinės energetikos savybių demonstravimo fizikams metu, profesorius Gulnickis pasiskundė smarkiu galvos skausmu. Kartu jis pabrėžė, kad per visą savo gyvenimą itin retai yra jautęs net silpną galvos skausmą. Čia taip pat gydytojas atsitraukė ir pasakė, kad jį pykina. Tik po to man tapo žinoma panašaus “pykinimo” priežastis. Diskreditacijai naudojami aerozolio balionėliai. Vykdytojas-niekšelis yra šalia, bet naudojasi antidotu [priešnuodžiu]. Sveikai mąstantis žmogus atkreipia dėmesį į galvos svaigimą nuo veikiančio aerozolinio cheminio junginio. Ezoterikai ilgainiui susidūrė su tokiu pat diskreditavimo būdu. Kai ką nors iš jų reikėdavo dikredituoti, buvo naudojami tokie “aerozolininkai”. Pagal savo orientaciją jie ėmė kalbėti apie “juodas” energijas, sklindančias nuo kažko — t.y., iš aplinkinių. Iš tiesų visa tai — mutantų provokacijos, siekiant pakenkti.

Dabar mano uždavinys buvo parodyti būtent ribines visa kam gyvam sąlygas. Tos darbų komisijų dienos, įtakojusios mano situacijos suprastėjimą, tik dabar ėmė duoti naudą žmonijai. Nesvarbu, kad netgi M.A.Alijevas po KGB atstovų apsilankymo ėmė apsimesti, kad nieko nesuprato. Protokolus pasirašė vykdytojai, komisijų nariai: fizikai ir medikai, biofizikai ir biologai.

Taip, žiauriausioje kovoje su nusikaltėliais, mokslinis bendruomeniškumas išvydo šviesą. Iškilmingai suskambo žmogaus galimybės atgimti kokybiškai naujame lygyje nata. Nuskambėjo žodžiai apie bioenergetinės žmonijos epochos atėjimą.

 

1.2.SĄMYŠIS

 

Sužvėrėjusi gauja užgriuvo mus aršiai ir žiauriai. Kambaryje buvo pramuštos lubos ir išlieti aliejaus skystumo lakieji nuodai. Anksčiau užėję į butą žmona ir kūdikis vos nežuvo.

Iškviesta milicija atsisakė atvažiuoti. Oktiabrsko rajono prokuratūra buvo už 150 metrų. Prokuroras Redenkovas ėmė filosofiškai įrodinėti, kad to negali būti. Į pareiškimą nekreipė dėmesio. KGB ir Kazachstano KP CK atsakė tyla. Prasidėjo šalčiai. Gyventi nebuvo kur. Daiktai prisotinti nusėdusiais nuodais. O sadistai dar pridėdavo virusus. Atnešta į kambarį kanarėlė čia pat žuvo. Ištirti sanitarinė epidemiologinė tarnyba atsisakė. Politizuota pasirodė esanti ir sanitarinė tarnyba. Netgi psichiatrijoje atsirado garbingų ir dorų specialistų.

Tačiau reikia suvokti svarbesnį. Jeigu vyriausybei reikia jėgų savos liaudies naikinimui, ji jas finansuoja, tai šitai reiškia, kad mutantai baigė savo instinktyvų darbą — užpildyti visą valstybės sistemų ir struktūrų kūną. Taip valstybė pradeda sirgti. valstybė, kaip ir žmonės, gali būti sveika ir ligota. Valstybės liga pasireiškia psichiniu gyventojų diskomfortu, gimstamumo mažėjimu, gynybinių, atmetimo reakcijų, irzlumo pakilimu, emocinių džiaugsmų sumažėjimu, kritikavimu, pykčiu atsitraukusiems ar konkuruojantiems. Tai — prasidedančios valstybės kūno ligos simptomas. Tokia liaudis “krenta ant kelių”, pradeda pataikauti ir pavyzdžiu nurodinėti “stiprią” valstybę. Toks natūralus procesas dar tik užgimė. Jau prasidėjo vergiški įtikėjimai Amerika, Europa, kriticizmas, nepasitenkinimas atlyginimu, vaikų “įtaisymas” ne pagal jų svajones ir talentus, o pagal “blatą” ir kyšius.

Grumtis su pačiais simptomais beprasmiška. O kad įžiūrėtų pirmines šaknis nei valdančiai viršūnėlei, nei jų konsultantams sociologijos, istorijos ir ekonomikos institutų pavidalu nepakako talento realybės procesams. Aš parašiau laišką vyriausybei, nors, sąžiningai prisipažįstu, visada buvau “tylenis” ir nemėgau rašinėjančių vadovybei ir ieškančių “tiesos”. Tačiau krizės situacija buvo ne tik man ir artimiesiems. Greitai milijonams žmonių “nugriaudės griaustinis”. Netgi tiems, kas nebuvo “apdorojamas” SS.

Žvėriškumas sustiprėjo ir tai buvo simptomas, kad vyriausybė, su M.Gorbačiovu priešakyje, veda valstybę į katastrofą, o žmones — į ligas ir kančias.

Sadistai peržengė ribas.

Aš paprašiau 78-osios mokyklos ūkvedės leidimo miegoti mokytojų kambaryje. Valerija Aleksandrovna priežasčių manimi netikėti. Jos abejonės po mano perėjimo iš Kazachijos universiteto į mokyklą jau nurimo.

Ten, Kazachijos universitete, buvo ypatinga istorija, bet, kaip dabar aišku, priežastys buvo tos pačios. Rektorius Džaldasbekovas ir mokslo reikalų prorektorius Lukjanovas iš pradžių mane atleido atgaline data. Po to susizgribo, kad pažeidė KZOT, nutraukė atlyginimo mokėjimą 4 mėnesiams ir už du metus nedavė atostogų. Priežasties nebuvo. Iš čia suprantamas jų sumišimas. Neturėjau jokių darbo pažeidimų, mano rankose buvo gamybinis aktas apie 1,5 mln. rublių per metus ekonominį pelną valstybei.

Be to, savo moksline tema teko išlaikyti Lukjanovo “dykaduonius”, kurių aš ir akyse nemačiau.

Sudėtinga teko jiems užduotis... Bet įsakymą reikia vykdyti. Mane ėmė įkalbinėti išeiti. Šantažavo, gąsdino, žadėjo ir netgi sugadino darbo knygelę pataisymais pagal KZOT. Taip aš atsiradau mokykloje. Garbė direktoriui Aleksejui Vasiljevičiui Ivaščenko, jis nepaisė rajono Liaudies Švietimo skyriaus spaudimo. Patyręs, taktiškas žmogus, pasitikėjo savo intuicija. Turėdamas mokslinį laipsnį, aš sunkiai įsitaisiau mokykloje. Nespėdavau aš pasiekti galimos darbovietės, kaip ten nuskambėdavo mutantų skambutis. Bet tai, kad mutantams paklūsta Liaudies Švietimo skyrius, man buvo netikėta.

Dabar iki vėlumos mes vaikščiojome aplink mokyklą, laukdami visų renginių pabaigos. Miegojome tai mokytojų kambaryje, tai klasėje ant sustumtų mokyklinių stalų. Telegrama M.Gorbačiovui mokytojų grupės vardu grįžo su prierašu “Išsiaiškinti”. Visos jėgos pasiekė ribą. Vyko karas taikos metu, o tiksliau, šeimą naikino gauja nusikaltėlių, nuo aukščiausių iki žemiausių valstybės aparato sluoksnių, surištų vienu siūlu.

Pasiduoti aš neturėjau moralinės teisės. Jau du metai, kaip “užšaldžiau” savo tyrinėjimus. Po to, kai tapo aišku, kad galima ne tik valdyti žmogaus fiziologinių, emocinių, psichinių lygių funkcijas per atstumą, bet ir programuoti jo vystymąsi, tyrinėjimai buvo nutraukti visiškai sąmoningai suvokiant moralinę atsakomybę prieš žmoniją.

Tatjana atsisakė pasiūlymo, kad aš privalau palikti ją su dukrele.

— Esmės tai nepakeis, — pasakė ji. — Mes su tavimi iki galo.

Reikia pastebėti, kad ir šiandien, tragiškose situacijose, moterys spinduliuoja ne tik didelį jautrumą ir užuojautą, bet ir rodo pavydėtiną ištvermę kartu visiškai suvokdamos socialinės psichologijos niuansus. Moterų sugebėjimas saugoti gyvenimą ir jo vidinę esmę neišsemiamas.

Nuodai liejosi jau ir į mokytojų kambarį. Tai po šaldytuvu, tai po radiatoriais. Nesinorėjo tikėti, bet prietaisai buvo nepermaldaujami. Vadinasi, ir mokyklose taip pat yra mutantų atstovai. Apie tai mes baiminomės net garsiai kalbėti ir nakčiai slėpėmės arba sporto salėje arba klasėje. Tik dabar, kai nusikaltimai įrodyti, aš galiu atvirai rašyti apie šias neįtikėtinas niekšybes. Dabar mano rankose ne tik slaptos instrukcijos, kuriose mokyklos ir institutai pažymėti kaip ypatinga galimų “neteisingumų” kategorija, bet ir daugelio niekšų sąrašai.

Tada nusikaltėlių apskaičiavimas buvo tikslus. Beje, ir dabar jie remiasi tuo pačiu. Pabandyk pasakyti, kad šeimą nuodija mokyklos mokytojų kambaryje. Tada ir dabar madinga etiketė “neįtikusiems” — šizofrenija. Paprasta, ir... atrištos rankos nusikaltimams. Nenuplaunama dėme suteršė save psichiatrija. Taip jos moralinė žmogžudystė ėjo ranka rankon su fizine “organų” žmogžudyste.

Beje, neįtikėtina labai dažnai reiškia neįprasta. Juk daugelis žinojo apie milicijos nusikaltimus, KGB nusikaltimus. Bet tada KGB buvo po septyniais paslapties užraktais. Ir pagalvoti nedrįsk!Prastai buvo ir Nikolajui. Skundėsi inkstais, bet nuodijimu kaip ir anksčiau netikėjo.

— Iš kur ant tavo delnų rudos dėmės? — kažkada paklausiau jo.

— Nuo vairo, — Nikolajus pridėjo rankas prie automobilio vairo.

— Tu dvidešimt metų vairuoji. Buvo kada nors šitaip? Vairas tai ne naujas, — pastebėjau aš.

— Iš tikrųjų, — susimąstė Nikolajus. — Ir su automobiliu dedasi kažkas nesuprantama.

Vidumi Nikolajus laukė, kada jį šantažuos, gąsdins, papirkinės.

Ruošėsi tam. Treniravosi karatė. Puikiai mėtė peilį. O išėjo taip, kad visa tai morališkai paseno ir tapo tema detektyviniam romanui. Būk tu nors Visatos karatė čempionu, nors nuo galvos iki kojų apsikabink ginklais, jį taikyti nebus kam. Nauji naikinimo metodai numato aerozolių su cheminiu ir bakteriologiniu šlamštu skleidimą taip, kad vykdytojas yra arba gretimame bute, arba “prisivalgė” antidotų ir žiūri į tave švelniomis akimis.

Per keletą mėnesių Alma-Atoje mes pakeitėme aštuonias gyvenamąsias vietas. Dažniausiai vykdytojai gręžia angą iš viršuje esančio buto šalia šildymo vamzdžių. Moka jie gyventojams ar išnaudoja jų patiklumą? Jie pasakoja šeimininkams nebūtas istorijas apie mafiją, apie korupcijas, apie valstybinius sunkumus. Greitai tai bus mūsų užrašinėjama magnetofonine įranga ir netgi filmuojama slapta kamera. Bet dabar reikėjo išgyventi. Daugeliui dar teks prisiminti, kaip jie patikliai padėdavo sadistams, budintiems pas juos naktimis. Tokių liudytojų susikaupė nemažai.

Išmanydami reikalą, “vykdytojai” naudojosi: ventiliacijos kanalais, kanalizacija, atvertais vėdinti langais ir durimis. Slaptose instrukcijose numatyta viskas. Tačiau išskiriami geriausi aerozolių leidimo į aukos butą variantai... Naktis nurodoma kaip geriausias laikas. Patogesnis — viršutinis aukštas. Geriausia vieta gręžti — šalia šildymo, kanalizacijos vamzdžių. Sunkiųjų metalų aerozoliams, pvz., arseno junginiams, gręžia ventiliacinį kanalą virtuvėje ir vonioje. Jeigu patekti iš viršaus problematiška dėl gyventojų “nepatikimumo”, rekomenduojamas apatinis butas. Gręžimai ten tokie patys. Kraštutiniu atveju nurodomas tarpinis butas. Daug blokinių namų ir gręžti betoną problematiška. Tačiau čia pat siūloma panaudoti elektros rozetes, kadangi joms skylės sienose “kiaurai”.

Jau tada mane ėmė pasiekti slapta informacija.

— Tikiuosi, kad šis pokalbis liks tarp mūsų, bent jau iki geresnių laikų, — netikėtai ištarė man vyriškis, prisėdęs šalia autobuse. — Aš gerai ištyrinėjau jūsų bylą, Vasilijau Vasiljevičiau. Tai, ką daro tarnybininkai — nusikaltimas ne tik jūsų šeimai. Jūs net neįtariate apie žmonių naikinimo kiekio mastus.

— Be reikalo jūs taip... Aš mokslininkas dvasia, o ne pagal vardą. Piktadarysčių apimtį apskaičiuoti nesudėtinga.

— Ir vis dėlto...

— Pagalvokite pats, — nutraukiau jį aš; reikėjo nustatyti pokalbio temos lygį ir laipsnį. — ne dėl vieno žmogaus gaminamas aerozolių balionėliai. Vadinasi, egzistuoja gamyba. Ne dėl vieno žmogaus sukurti skyriai KGB ir MVD. Šalies dydžiais — išeis visa armija. Aerozoliuose — įvairūs cheminiai ir bakteriologiniai junginiai. Tam reikalingos laboratorijos. Jos kompleksiškai parinktos tikslingam naikinimui. Tam reikia atlikti milžinišką skaičių eksperimentų su žmonėmis, o ne su žiurkėmis. Mano šeima susidūrė su jau paruoštomis priemonėmis. Bet su kuo buvo eksperimentuojama? Kaip mokslininkas aš žinau, ką reiškia surinkti “matematinę statistiką” tiksliam metodui. Tai šimtai tūkstančių žmonių, tapusių eksperimento “materialu”. Jeigu pridėsime naikinamus, t.y., tuos, dėl kurių visa tai tyrinėta ir ant kurių dabar išbandoma, tai skaičius peršoks kelis milijonus žmonių. Tai vadinama genocidu.

Man netikėtai nepažįstamasis su palengvėjimu atsiduso:

— Aš džiaugiuosi, kad jūs neužsisklendėte šeimos gelbėjimo problemose ir suvokiate nusikaltimų užmojį.

— Jeigu kalba eitų apie keletą banditų, aš pats juos nušluočiau nuo žemės veido.

— Dosjė parašyta, kad jūs neagresyvus.

— Taip ir yra. Manyje ir dabar nėra pykčio. Bet juk ištraukiate pašiną, jeigu jis įlindo į jūsų kūną. Ar jūs, tai darydamas, pyksite?

— Gerai. Mes. atrodo, suprantame vienas kitą. O kodėl jūs neklausiate, kas aš?

— Ir taip suprantama. Ne kiekvienas turi panašią informaciją. Be to, ne kiekvienas iš jūsų srities rizikuos atvirai prabilti.

— Aš ne atvirai. Aš jums. Dabar mes lipsime. Aš išlipsiu sekančioje stotelėje, o jūs pavažiuokite dar vieną ir grįžkite. Ten mes susitiksime.

Pokalbį tęsėme ant suolelio kažkokio namo kieme.

— Perskaitykite šias instrukcijas. Tai padės jums imtis gelbėjimosi priemonių, — jis man ištiesė gana storą šūsnį su grifu “visiškai slaptai”.

Tai buvo kopijos. Todėl aš panorau jas gauti.

— Negalima, — jis tarsi perskaitė mano mintis, — Ateis laikas, ir jums taps prieinami originalai.

— Vadinasi, jūs ne vienas.

— Vienas aš nedrįsčiau, — garbingai prisipažino jis, o po to pridūrė. — Mes įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau tuos bjaurybes liaudis sutriuškins. Kitaip tautos žus. Yra medžiaga ir baisesnė už šią.

— Pavyzdžiui apie dirbtinę AIDS prigimtį?

Iš nuostabos jis net atsitraukė.

— Iš kur jūs žinote tai, apie ką už KGB sienų bijo garsiai kalbėti?

— Apskaičiavau, — ramiai pasakiau aš, o paskui pridūriau. — Mano daugiapoliarinių eksperimentinių tyrimų pagrindu.

Atrodo, kad toks atsakymas jį patenkino ir jis nurimo.

— Reikia išgyventi, Vasilijau Vasiljevičiau.

— Neabejokite, aš išgyvensiu. Bet kiek slapta žus žmonių, kol visus tuos niekšus prieš žmoniją pasodins į teisiamųjų suolą.

— Dabar jums reikia pakeisti padėtį. Gerai būtų tapti kokio nors stambaus visuomeninio judėjimo prezidentu. Dabar tai madinga. Kaip mokyklos direktorius jūs mažai ką reiškiate.

— Kaip detektyviniame filme: “ Jūs turite išgyventi ir be to dar tapti Himlerio dešine ranka”. Aš ir taip rytais keliuosi keturpėsčia…

— Mes dedame į jus viltis. Mums dar sudėtingiau. Mūsuose susidoroja iš karto. Be to, jūsų toli gražu ne paprasta nuovoka, pastabumas. Tarpusavy mes dažnai stebimės: dabar apdorojama milžiniška masė žmonių, jų tarpe ir mokslininkų, bet apie netikėtus metodus visoje šalyje susigaudėte jūs vienas. Tai kalba apie daug ką…

— Ne todėl, kad aš geras, o todėl, kad tikrų mokslininkų tiesiog nėra. Sokratas, Platonas, Hėgelis išėjo, tačiau jų funkcinė vieta liko menkystoms. Einšteinas, Plankas, Fermi, Heizenbergas, Rezerfordas padarė savo darbą, o likusią mokslininkų dalį politikai prijaukino prie lovio. Tikras mokslininkas neturi aklai klausyti visai kitos paskirties žmonių. Mokslininkas turi būti jautrus netikėtumams. O jūs, siūlydami man užimti svarią padėtį visuomenėje, pradedate painioti mane į politiką.

— Būkime atviri. Jūs jau kovojate netgi tuo, kad esate vis dar gyvas, nežiūrint į visas spectarnybų pastangas. Bet toje kovoje jūs galite tapti naudingu milijonams viso pasaulio žmonių.

— Vadinasi, panašių bjaurybių priviso visame žemės rutulyje…

— Netgi šia išvada jūs patvirtinate savo neeilinę nuovoką. Bet turiu jus nudžiuginti: sutartis pasirašė ne visos šalys. Musulmoniškos šalys nenori engti savo žmonių, tai yra musulmonų. Tai jiems draudžia Koranas.

— Gal man pabėgti į Pakistaną arba Iraną?

— O kas padės savo žmonėms? Kas padės Europos ir JAV žmonėms? Ten priemonės ir metodai tokie patys …

— Reiškia, perduoda chemines formules? Arba tiekia virusus?

— Jokių tiekimų. Jiems savo niekšų pakanka.

— O kaip gi socialinių sistemų antagonizmas?

— “Nežmonės” vienijasi ir virš valstybių kuriama sava “valstybė”.

— Taigi, grįžkime prie mano galimybės. Jokiai krypčiai aš netarnausiu…

— Tai puiku. Atvirkščiai, mes jums padėsime kuo tik galėsime. Ar jūs pastebėjote, kad jus keletą kartų jėga ėmė į psichiatrinę ligoninę, bet psichinio ligonio diagnozės nustatyti neišdrįso?

 — Taip, mane tai nustebino. Kadangi “specialistų” diagnozės vėliau paneigti aš nebūčiau galėjęs, kažkas jiems trukdė mane socialiai sutriuškinti.

— Taigi, mes jus aprūpinsime slaptais duomenimis…

— Ir nusikaltėlių sąrašais…

— Tada jūsų biblioteka būtų grandioziškesnė už centrinę, — nusijuokė jis.

— Aš turiu galvoje vadovų sąrašus, vardus “talentų”, laboratorijose išgaunančių bjaurastis savo tautai naikinti. Vardus tų, kurie bus šalia manęs iš SS kaip vykdytojai. Dabar man tiek neprireiks, bet laikui bėgant, padugnės ims naikinti nusikaltimų pėdsakus…

— Nesijaudinkite, tuo mes jau pasirūpinome. Tačiau yra dar viena priežastis, kodėl mes užmezgėme ryšį: iš Maskvos gautas nurodymas galutinai su jumis susidoroti.

Panikos nebuvo. Mus trikdė niekšiškas vyriausybės vykdomas savo žmonių genocidas. Milžiniškas užmojis! Tikėjimas išmintimi, o tiksliau “vyriausybės vyrų” elementariu padorumu, tirpo. Mūsų dar laukė išbandymas per kančias suprasti realybę ir iki valdžios nusigavusių psichiškai nesveikų žmonių banditizmo mastą.

Artinosi antrasis hospitalizavimas. Mūsų “buto” galimybės išsisėmė. Bėgti nebuvo kur. Kas kartą vėl patekus lakiesiems nuodams arba virusams, kantrybė ir susitaikymas, lyg susidūrus su stichija, mums tapo normalia reakcija.

Patekus nuodams, mes įkalbinėdavome miegoti gyventi besiveržiantį kūdikį. Tirtėdama visu kūnu, Indira patikliai užmigdavo. Mes įpratome prisiversti miegoti dujų pripildytame bute.

— Kas kartą aš tikiuosi, kad rytą daugiau neprabusiu, — ramiai pasakė kartą Tania, ir aš supratau, kad stresas baigiasi.

Psichika pradėjo adaptuotis. Mes buvome pasiruošę gintis. Bet visų organizmai buvo nusilpę. Aš paskambinau vyriausiam toksikologui V.I.Nemolčiajevui.

— Aš turiu vieną mintį. Atvažiuokite į ligoninę su visa šeima, — pasakė jis.

— Šį kartą atliko fermentų sistemos analizes.

— Šeimą reikia skubiai hospitalizuoti, — pasakė Vladimiras Ivanovičius. — Cholinesterazės fermentas siekia 50%. Tai reiškia, kad pakenkta organiniais fosforo junginiais.

Situacija keitėsi. Rankose aš turėjau ekspertų komisijų mokslinius protokolus ir medicinines analizes. Veikti galima buvo ryžtingiau. Nepaisant savo milžiniško pranašumo nematomi persekiotojai ėmė pralošinėti. Beje, pranašumas pasireiškė ne dvasia ar moralės tvirtumu, o nebaustinai naudojant cheminį ginklą prieš taikiai miegančią šeimą.

 

 1.3 INFORMACIJA APMĄSTYMUI

 

Kai kurie susitikimai, o paskui ir įvairūs skambučiai jau buvo, bet tam aš neteikiau ypatingo dėmesio.

— Reikia su jumis pasikalbėti, — pasakė man tvarkingas vyriškis 32-34 metų.

Tuomet buvo 1986-ųjų ruduo. Buvo šilta. Geltoni lapai žaismingai sklandė ore, pripildytame rudeninio švelnumo ir saulės. Mes prisėdome ant suoliuko skvere šalia Operos Teatro.

— Jūsų darbai, Vasilijau Vasilijevičiau, yra unikalūs, bet jie pasmerkti čia, SSSR.

— Vadinasi, jūs nevisiškai įsigilinot į mano darbų esmę. Kalbama apie kokybinį pačios Žmogaus esybės pasikeitimą. Prietaisai — viso labo tik priemonės. Tai mūsų pačių dalis, tik mūsų išorėje. Šiuo požiūriu visi Žemės gyventojai lygūs. Visi esti dideliame pagal apimtį, bet dvipoliariniame pagal savybes pasaulyje.

— Tebūnie taip, — švelniai pasakė nepažįstamasis. — Bet sutikite, jūsų koncepcija išsiskiria prietaisais. Kitaip jūs pakartosite Rytų mokymus apie žmonių išvedimą į superbūsenas iš vidaus. Jų prietaisai — tai vidinio Kosmoso dalys.

Aš pažvelgiau į jį su neslepiama pagarba. Tuo metu ta tema skaičiau mažai paskaitų ir pranešimų. Įsiteikdamas “vakarietiškam” stereotipui, akcentavau daugiapoliariškumo prietaisus. Beje, aš net nenaudojau termino “prietaisinė dalis”. Mums prietaisai “savaime aišku” yra suprantami kaip techniniai. Bet mano laboratoriniuose tyrimuose buvo ir prietaisai fizikiniai-biologiniai, ir biologiniai, ir įvairiomis konfigūracijomis sukomponuotos mikrobiologinės kolonijos fizinių kūnų tūriuose.

Mano pašnekovas pastebėjo labai tiksliai — molekulių kolonijos mūsų viduje — tai taip pat “prietaisai”. Galbūt derėtų pakeisti žodį, bet kol kas kito, atitinkančio šią esmę, nėra.

— Vidinio-išorinio, kaip dvipusio vieningo supratime, jūs žengiate toliau. Man patiko jūsų pajuokavimas, kai į klausimą: “Kodėl jogai užbaigia savirealizaciją septintąja čakra?”, atsakėte, kad Rytai kėlė sau tikslą pasiekti vidinio Kosmoso atitikimą su išoriniu Kosmosu tokiu, koks jis yra. Atsiradus aštuoniapoliariniam generatoriui visiems, kas esti nirvanoje, teks pabusti iš ilgo miego. Daugiapoliariškumas — tai ir yra ta pasakų paslaptis, kuri atskleidžia stebuklingąsias jėgas, snūduriuojančias “Aladino lempoje”. Po to pasakėte, kad iš anksto prašote atleidimo savo kolegų, nužengusių į ginčo nirvanos būseną.

— Aš tai puikiai suprantu, — tęsė jis.— Sidhi iš tikrųjų nekeitė išorės. Jūs gi keliate uždavinį ugdyti išorę. Man patinka, kad jūs paskelbėte, skirtingai nei religijos, gyvūnų, augalų, negyvos gamtos ekstrasavybių atskleidimą. Bet vėlgi priemonės bus prietaisai.

— Taip, girdamas save, Žmogus neįsileido minties, kad kiti biologiniai objektai nėra viso labo tik jo dalis, o vienareikšmiai visiškai lygūs. Iš čia ir religijos sau, ir Dievas sau. Bet čia aš turiu pridėti, kad sau Žmogus iš viso susiaurino pažiūrą į visa kas protinga. Ir tai mano “kolegų” sidhi trūkumas, — pridūriau aš juokdamasis.

— Volodia Okšinas pasakojo man, kad laboratoriniuose tyrimuose jūs gavote įvairius diapazonus tam tikrų “nirvanų”, tai yra visiško atsiskleidimo ir apsisprendimo ribų gyvūnams, mikroorganizmams, augalams.

— Taip tai taip, bet iš pradžių noriu paklausti, ką turite omenyje sakydamas “nirvana”? Juk Rytų vardu krišnaistai, ezoterikai, “mokytojai” šiuo ypatingu terminu pavadino gerovės būseną. Gerovė gi aiškiai skiriasi pati savyje pagal emocinius atspalvius. Vienu atveju, kai žmogus meditacijos pagalba išjungia “apibrėžimus” ir numeta ankstesnius jų neišbaigtumus į tapatybę — tolygu apgirtimui. Kitu atveju, kai Žmogaus Esybė galutinai apibrėžta ir nėra daugiau nežinomų funkcijų , “Žmogaus” atskaitos atžvilgiu, — tai transcendentinė būsena visaapimanti, visažinanti, neišsenkančių galimybių. Tai būsena ne erdvėje ir laike, bet ji iki galo prisotinta tikrovės. Beje, palyginimui, pasakysiu pavyzdį iš chemijos. Atomai yra aktyviame “ieškojime”, kol neatsistoja į užpildytų energetinių lygių eilę, kas yra pastebima inertinėse dujose. Jeigu grįžti gi prie Žmogaus, tai tokios meditacijos metu vyksta ne numetimas, o papildomų galių įgijimas. Tikrasis sidhi po meditacijos gali laikyti rankoje įkaitintą iki baltumo metalą, o medituojantys aferistai skuba skųstis dėl blogos sveikatos pas daktarą...

— Todėl reikia aiškiai suprasti, kad žmogus turi savo diapazoną ir juo “neuždengia” gyvūnų, mikroorganizmų, augalų diapazonų, — pridūriau aš.

Mano pašnekovas tylėjo.

— Kalbant apie negyvą gamtą, tai čia mes nesąmoningai sprendžiame šaunų uždavinį — iš atskirų materialių objektų surinkti pagal funkcijas “gyvą organizmą”. Mūsų prietaisai — tai mes patys išorėje. Per juos mes išorę pritaikome sau. Prietaisai gi mūsų viduje, kaip jūs pasakėte, pasireiškia savybėmis už fizikinių dvipoliarinių prietaisų. Kalba eis ne apie išorinius prietaisus “mūsų patarnavimui”, o apie mūsų funkcijas, organizuotas ne mumyse. Galite tai pavadinti prietaisais, bet tokie prietaisai bus tik tiems, kas atitinkamai atskleis save viduje.

Aš pažvelgiau į sumišusį nepažįstamąjį.

— O kas bus su tais, kurie nesugebės atitikti tokių prietaisų generuojamų laukų? — paklausė jis.

— Jūs norite pasakyti, ar ne bus tai jiems Paskutiniojo Teismo valanda? Optimisto požiūriu aš pasakyčiau, kad įvyks kokybinis šuolis, bet...

— Bet evoliucijos keliu, per prietaisus! — užsidegęs sušuko pašnekovas.

— Per prietaisus išorėje, bet atitinkančius atveriamoms vidinėms funkcijoms, — pataisiau aš.

— Taip, atsimenu jūs kalbėjote apie tai, kad dabar mes viduje akli, ir atėjo metas atskleisti vidinį matymą.

— Štai šiuo požiūriu ar SSSR, ar Kinijoj, ar JAV — visi lygūs. Pasirodo požiūrio stereotipas “aptarnauti” eilinius kitus prietaisus, o kalba eina apie kokybiškai kitokį požiūrį.

— Aš kalbėjau apie galimybes, — paprieštaravo pašnekovas. — Čia SSSR jūsų programos įgyvendinimui nėra šansų. Yra žmonės, kurie gali užtikrinti jums tokią galimybę.

Aš įdėmiai jo klausiausi ir tai jam suteikė pasitikėjimo.

— Už išvažiavimą iš SSSR jums siūlo 500000 dolerių.

Mano veide šmėstelėjo kažkas tokio, ir jis pažvelgė į mane jausdamas pranašumą: “Mokslininkas jis ir yra mokslininkas — protingas vienur, bet...”

“Jeigu taip ir yra, — pagalvojau aš,— tai silpnoka konstanta. Pernelyg pigiai įvertino tokius tyrimus”.

Vėliau aiškiaregė iš Bulgarijos Vera Kačevskaja pasakys:

— Jeigu surinkti visą pasaulio auksą, tai jo bus mažai, visiškai mažai, kad apmokėti tai, ką padarė žmonijai Lenskis.

Daugiapoliariškumas pakeis ne tik žmonijos, bet ir Kosmoso raidą.

Į tai aš sąmoningai ėjau nuo 25-erių metų, bet norint įgyvendinti tai derėjo būti realybės gilumoje ir išgerti taurę iki galo. Ezoterikai tokiais atvejais kalba: “išsemti aplinkybių kūną ir savo karmą”.

— Bet turite įvykdyti tris sąlygas, — dalykiškai tęsė nepažįstamasis, — nepublikuokite monografijos “Daugiapoliariškumo pagrindai”.

— Nemažai, — nusišypsojau aš.

— Nutraukite eksperimentinių rezultatų demonstracijas mokslininkams ir apskritai... Dar geriau, jeigu sakysite, kad suklydote, arba pakiškite aklagatvinį variantą. Jums geriau žinoti.

— Smagu, — pažvelgiau į jį smalsiai.

— Jei norite, galite pasilikti SSSR, perduokite technologiją nors tų prietaisų, kuriuos jūs jau rodėte Alma-Atos mokslininkams. Iš jūsų žodžių buvo galima suprasti, kad tai 2-3% visų sukurtų. Pinigus jums gali išduoti rubliais.

Žiūrėjau aš į jį nusivylęs.

— Jūs manote, kad yra specialistai, kurie, žinodami dvipoliarinias schemas, gali suprasti daugiapoliarines? Diodų ir tranzistorių ten nėra. Šiuolaikiniai specialistai — tai dvipoliarinių šaltinių schemų tvarkytojai. Galbūt yra tie, kurie žino tripoliarinių šaltinių, tripoliarinių magnetų, kondensatorių funkcijas, daugiapoliarinių schemų specifiką?! Tuomet kam tie 2-3%?

Jis vėl žiūrėjo į mane, kaip į vienpusiškai atsiskleidusį mokslininką, kaip į žmogų, subjektyviai perteikiantį savo reikšmę. Socialiniai stereotipai: “paaiškink ir aš suprasiu” ir “nepakeičiamų žmonių nėra” užliūliuoja savo “teisingumu” dvipoliarinio pasaulio tarnautojus ir netikšas. Nauja neatsiskleidžia senomis priemonėmis.

— Kokiu būdu jie įsisavins informaciją, jeigu jų sąmonėje nėra nei vienos bent jau tripoliarinės funkcijos? — tęsiau aš.

— Juk tam jie ir yra specialistai. Jūsų gi niekas nemokė, — niūriai atsakė jis.

— Aš metų metus ėjau link to keisdamas save iš vidaus. Žingsnis po žingsnio. Panaudodamas visus žmonijos pasiekimus, atskleidžiau vidinį matymą. Po to, šiuo matymu vaizdžiai įvaldžiau vidines bioenergetines sroves. Jų samplaikoje, superpozicijoje gimė nauji principai, bet smegenys dar neturėjo adekvačių priemonių intelekte. Tai buvo supersąmonė, bet be instrumentuotės. Teko treniruoti naujų daugiapoliarinių savybių atspindėjimą sąmonės ekrane. Taip nuo transcendentinės sąmonės esybėje aš perėjau prie jos konkretizacijos ir naujos formos intelekto atskleidimo. Tai bioenergetinis intelektas. Aš įgijau pranašumą prieš nebyliąją meditaciją, kurioje vyksta pasyvus, palaimingas esybės stebėjimas. Žmonijai nepažinūs pasauliai pradėjo dalykinę tarpusavio sąveiką su manimi. Dabar nebuvo jokio vargo aprašyti tai teoriškai ir eksperimento būdu sukurti tikrai veikiantį modelį, nes, būdami sensacija kasdieniškai sąmonei, visa tai be galo paprasta bioenergetinio intelekto požiūriu. Aš nedarau paslapčių iš savo mokymo. Aš susiduriu su kitu sunkumu. Išmokyti kitus. Tas, kas pavogs iš manęs daugiapoliariškumo technologiją, bus mano pats geriausias draugas.

— Ir su tokiu kapitalu tikitės išlikti čia, SSSR, — nepažįstamasis nedraugiškai pažvelgė į mane. — Na ką gi, kai prieisi kondiciją, pats pas mus atšliauši.

Tokios išraiškos aš nesitikėjau, bet žvelgiau maloniai. Po to pakilau nuo suolelio ir ryžtingai išėjau. Jo būsena buvo aiški. Aš kalbėjau svetima jam kalba. Už pečių buvo didžiulė patirtis. Kritikuojantis visada vertina iš “savo varpinės” ir tiesos kriterijumi esti jo paties pasaulėžiūra. Prie tokio absurdo pripratau bendraudamas su akademikais. Jie taip pat kalba tarsi ne nuo savęs, o kitų vardu. Iš tikrųjų, kiekviena “retransliacija” sukaupta išorėje visada pasilieka asmenine. Apibrėžiama ji: iš vienos pusės išorine informacija ir iš kitos — vidiniu savo paties nusistatymo “filtru”. Štai ir viskas. Ir jokios savikritikos pas šiuos “mąstytojus” aš niekada nepastebėjau. Kiekvienas visada kalba bendros nuostatos vardu. Iš čia, kuo primityvesnis žmogus, tuo dažniau jis teisia. Tokių stebėjimų pagrindu aš išvedžiau keletą Žmogaus užsidarymo dėsnių.

Pagal pirmąjį dėsnį, kiekvienas žmogus pasmerktas pergyventi emocijas ir psichines būsenas tiktai individualiai. Negalima perduoti, padovanoti arba parduoti savo emocijas kitam žmogui.

Pagal antrąjį dėsnį, mąstymo procese ir bendravime žmogus nesugeba suprasti daugiau, nei atskleidė jo paties protas. Kitais žodžiais tariant, intelektualus žmogus bendrauja pats su savimi netgi šnekučiuodamasis. Geriausiu atveju jis suras kitame tik priartėjimą prie savo proto lygio.

Pagal trečiąjį dėsnį, žmogus pasmerktas savo paties brandai. Negalima žmogui perduoti to, prie ko jis jau pats nepriėjo. Pašnekovas, mokytojas arba kitoks informacinis šaltinis esti tik savo paties turinio vertimo instrumentas, bet įsisąmoninimui. Todėl, gerbia save kitame...

Istoriją su pasiūlymu man išvažiuoti iš SSSR beveik užmiršau, bet po pirmojo šeimos paguldymo į ligoninę, mokyklos pavaduotoja pakvietė mane į mokytojų kambarį prie telefono.

— Čia tau už užsispyrimą, — pasakė aksominis balsas.— Beje, negalvok, kad apsivalgėte nitratinėmis morkomis.

“Neblogai”, — pagalvojau, nes kažkas paskleidė gandą, kad mes papuolėm į ligoninę be galo valgydami morkas, turinčias nitratų.

Visgi aš dariau prielaidą, kad tai gali būti maniakas. Pokalbyje prisistatė atstovaująs JAV.

Vėliau, jau Maskvoje, man už išvažiavimą iš SSSR pasiūlė 3 mln. dolerių. Bet dokumentų niekas nerodė. Tai galėjo būti ir provokacija, nors tuos žmones aš iš tikrųjų mačiau JAV atstovų bendrijoje.

O dabar šeima buvo katastrofiškoje būsenoje. Dukrelė ir žmona gulėjo ligoninėje. Vladimiras Ivanovičius Nemolčevas “dėl viso pikto” aprūpino mus antidotais, tai yra priešnuodžiais, ir kitais vaistais.

Aš išvažiavau į Maskvą.

 

1.4. PRIEVARTOS BANGOS

 

Nėra prasmės prisiminti šios tuščios dalykine prasme, bet pilnos vilčių kelionės. Aš sunkiai sirgau. Organizmas, persisotinęs nuodais ir virusais, buvo ant ribos. Bet buvo gyvas tikėjimas tais, kurie nematomai palaikė mane.

Tarsi susitarę, CK SSKP, KGB SSRS ir laikraščio “Izvestija” priimamuosiuose davė man nukreipimą išsitirti MCPZ. “Suprantama, — galvojau, — juos jaudina, ar aš psichiškai sveikas, ir kodėl neįvykdytas nurodymas, kaip ir kitiems, nustatyti, kad sergu šizofrenija?”

— Kodėl jie mums siunčia žmones su kriminalinėmis bylomis, — skundėsi apžiūrėjęs mane gydytojas-psichiatras.

Vėliau čia teko apsilankyti du kartus, bet jau su žmona ir vaiku. Aš atlikau dar vieną socialinį tyrimą. Šimtai žmonių grūdosi vyriausybiniuose ir teisėtvarkos priimamuosiuose. Atsikratydavo jais meistriškai, persiuntinėdami skundus tiems, dėl kurių ir skundėsi.

“Izvestijų” priimamajame aš įsiklausiau į sėdinčių eilėje tylų pokalbį.

— Jūsų veidas iškreiptas ciklodolo?

— Ne, jie ant manęs panaudojo visą kompleksą. Aš esu korespondentas iš Tolimųjų Rytų laikraščio, surizikavau paliesti vietinės partinės viršūnėlės machinacijas.

— O mane pririšdavo prie lovos, mušė ir leido injekcijas.

Žmonės pasakojo pasitikėdami vienas kitu. Kažkas tragiškai žmogiško buvo jų tarpusavio bendravime.

Tokių kaip aš — “dėl kitų klausimų“ — atsirado tik du. Taip aš susidūriau su dar viena banga. Tai buvo žmonių kankinimo “produkcija” psichiatrinių klinikų būdu. Apie susidorojimus tokiu būdu tenka kalbėti išskirtinai. Kalbėti apie pačio metodo nusikalstamą esmę.

Jeigu kriminalinėje byloje kaltinamasis iš pradžių praeina tardymą, o paskui teismą su gynyba, tai čia žmonės buvo naikinami moraliai be teismo ir tardymo. Pagal nurodymą iš aukščiau psichiatrija sutrypdavo dvasią, naikindavo sociališkai, o dažnai ir žalodami fiziškai susidorodavo su tūkstančiais geriausių visuomenės žmonių. Visa tai buvo daroma įtinkant valdžioje esančiai politinei gaujai. Lauždavo duris, griebdavo, mušdavo nebaudžiami banditai iš psichiatrijos. Prisiekdavo humaniškąja Hipokrato priesaika, o tarnaudavo antihumaniškiems tikslams be priesaikų.

Aš dar nežinojau, kad ši banga dar neatslūgo. Padrąsinti naujais metodais banditai-psichiatrai dar kapos kartu su banditais-milicininkais mano buto duris. Tai bus 1989-ieji metai. Nesistebėkite. Jums dar daug netikėto teks išgirsti, jei jūs suprasite, kad niekšingos priemonės niekada nedingdavo, jos keisdavosi iki nesusekamumo. Jos karaliauja ir dabar sadistų nusikaltimuose. Kas savo laiku galėjo pajausti teisėtvarkos organuose išbujojusią šią mutaciją, kai po “šizofreniko” naikinančia dėme vaikščiojo V.Vysockis, A.Galičius ir tūkstančiai kitų?

— Gydytojai geriau žino, — sakydavome mes.

Kaip ir “organuose”, čia taip pat jokio priėjimo prie dokumentacijos. Be kontrolės. Daryk viską, ką nori.

Slepia ligą? Kodėl gi neslėpti visų ligų, pavyzdžiui, kepenų, inkstų, širdies? Išpūtė kaip didžiausią gėdą, protinės veiklos nukrypimą, skirtingą nuo partinės pasaulėžiūros. Ar kitokie dabar reikalai 2002-aisiais metais? Ne. Kol egzistuoja politizuoti “organai” jie veikia pagal savo sandarą. Nesumaišykite. Ne valstybės, o privilegijuotos viršūnėlės labui, suduodamas smūgis milijonams likimų.

Ir vėl klastotė BSMP toksikologijos skyriuje. Dingo laboratoriniai tyrimai. Žmonai diagnozavo, kad ji yra visai sveika.

Tuojau pat, paslapčia patikrinus, tyrimai parodė, kad jai pažeistos kepenys, širdis ir inkstai. Tarp kitko medicininės klastotės daromos ir dabar 2002 metais. Politizuota tapo virusologija ir niekšingumu nenusileidžia psichiatrijai.

Nepasisekė suklastoti tyrimų miesto vaikų klinikinėje ligoninėje. Ten buvo aiški diagnozė: “Apsinuodijimo grupės FOJ preparatais pasekmė. Tai yra organiniais fosforo junginiais, kurie buityje nenaudojami”.

Lygiagrečiai ištyrė ir mane. Taip pat pažeistos kepenys ir širdis.

Tai pasakė daug ką. Pakartotinė klastotė ligoninėje ir dar su dingimu beveik visų specifinių tyrimų nuodams... Tai atitinka tik aukščiausiųjų sluoksnių jėgoms.

— Tai ką, Vasilijau, — pasakė Kazachijos SSR KGB papulkininkis Bazagreldijus Abikejevičius Ertuganovas. — Imk šeimą ir važiuok į JAV pasiuntinybę. Neik ten vienas. Visko gali atsitikti. Būtinai pasiimk žmoną ir dukrą.

Aš apsimečiau neišgirdęs jo žodžių ir reikalavau nubausti majorą V.R. Kancerovą už šantažą. Tokia gudrybė buvo reikalinga patikslinimui. Jei tai tikslas, tai papulkininkis pakartos ir paaiškins.

Jis švelniai pertraukė mane ir pradėjo pasakoti apie savo ir brolio sunkumus. Po to jis pasakė:

— Jūs turite žmoną ir kūdikį, atrodo, jie dabar yra Arysioje pas seserį? Iškvieskite juos ir nedelskite su išvyka į pasiuntinybę.

— O kaip aš ten pateksiu ? — mėginau “išaiškinti” aš jį.

— Dabar kita tvarka. Nesijaudinkite, pakvies. Užpildysite žydrus blankus.

“Na ir reikalai, — mastydamas, žiūrėjau aš į Jertuganovą. — Kaip detektyve. Dabar nebėra į ką dėti vilčių.”

Pats dialogas su Jertuganovu įvyko po mano beviltiško reikalavimo susitikti su Kazachijos SSR KGB pirmininku. Žmona buvo jau ant mirties slenksčio. Apie darbą nebuvo ir kalbos. Medicina užsiėmė klastotėmis. Teko atsisakyti darbo. Ji išvažiavo į savo gimtinę Arysią.

Lyg agonijoje, aš padariau paskutinį trūktelėjimą.

Keturias valandas aš kalbėjau su Kancerovu ir Jertuganovu. Papulkininkis reikalavo paguldyti mane į ligoninę tyrimams. Bet aš atkakliai reikalavau ištirti klastotes. Medžiagos buvo daugiau, negu reikia. Susidūręs su mano tvirtybe, Jertuganovas kažkur išėjo ir sugrįžęs sutiko, bet iš pradžių pavedė Kancerovui patikrinti mokslinius protokolus.

Darbinių komisijų vykdytojai ir nariai užpylė Kancerovą reikalavimais, pareiškimais apie daugiapoliariškumo patikrintų savybių nepaprastą svarbą. Nusiramino iškilmingai. Jie, kaip ir aš savo laiku, tikėjo į “viršūnes”, į tuos, kuriems patikliai patikėjo savo likimus.

Kancerovas “kabinėjosi” prie smulkmenų.

— Protokole yra žodis “užmušimas”, o buvo “klinikinė mirtis”.

— Žiūrėk į esmę, Volodia. Koks skirtumas, kaip pakenkti organizmą lauku, kurio nefiksuoja prietaisai ? Kalbama apie naujas energoinformacinio poveikio formas, — tikslinau aš jį, manydamas, kad jis nesuvokia esmės.

Mes apėjome medikus, biologus, fizikus. Aš džiūgavau. Per 18 darbo “moksle” metų teko priprasti prie aptakių mokslininkų įvertinimų, ypač kai ėjo kalba apie ryškų naujumą. Dabar buvo kitaip.

Nemirktelėjęs, Kancerovas išklausė oficialų L.V. Gulnickio pareiškimą, nors dar prieš 15 dienų pareiškė, kad atsisako savo ataskaitų vyriausybei ir KGB.

— Saugokite Lenskį, — taip pat užbaigė pokalbį V.M. Iniušinas, universiteto biofizikos katedros vedėjas.

Mes išėjome iš universiteto.

— Na kaip ? — paklausiau aš majoro.

— Kas “kaip” ? — dirgliai pasakė jis. — O penkių metų nenorite ?

— Rūsiuose saugo tik daržoves, — sarkastiškai pastebėjau aš,— bet ne pro šalį būtų sužinoti, už ką toks terminas?

— Už medikų šmeižtą.

— Papasakikite tai vaikams, Volodia. Aš turiu kai ką pasisaugojęs. Važiuojam į sanatoriją “Orbita”. Ten yra tokia aparatūra, kad sugebėjo atskleisti BSMP klastotę.

Pas vyr. gydytoją Kancerovas manęs neleido. Praėjo pusvalandis ir mane pakvietė.

— Tai štai, Vasilijau Vasiljevičiau, ligos istorijoje nėra jokių “pažeidimų” nei pas jus, nei pas žmoną, — pasakė Kancerovas.

— Aš gi sakiau, kad tai istorijos vaikams pasakoti. Tegul atneša žurnalus iš laboratorijos.

Ir vis dėlto aš buvau nustebintas. Gydytojas-terapeutas Mondas mano akyse rašė parodymus iš laboratorinių žurnalų į mūsų korteles.

Žurnaluose viskas buvo vietose. Bet dabar puslapiai buvo atvirai išplėšti.

“Vėl nepataikė, — pagalvojau aš, — grubiai dirba”.

Gatvėje visi tylėjo. Autobuse aš jo paklausiau:

— O dabar žmogiškai patarkite, ką daryti toliau ?

— Rytoj susitiksite su Jertuganovu.

Štai kodėl pokalbyje su Jertuganovu aš reikalavau nutraukti šantažą. Dar nesitikėjo, kad po tokių mokslininkų pareiškimų apie ypatingos valstybinės svarbos darbus — mane išvarys į užsienį.

— Sąžiningai kalbant, pas mane nėra noro išvažiuoti iš SSSR, — pradėjau aš spyriotis.

— Tu kvailas žmogus, Vasilijau, ir matai, tu čia neišgyvensi. — Jo balse man pasigirdo nuoširdi užuojauta.

— O kaip Maskva ?

— Nerašyk ir nevažiuok pas juos daugiau. Šiame reikale viskas suderinta. Norėčiau pažiūrėti į lėktuvo bilietą, — pridūrė jis.

Ėjo 1988 sausis. Galva šaltyje kaito. Kas tai? Reikia viską pasverti.

Taigi. Jei SSSR paslapčia vedami tokie darbai ir aš juos, nežinodamas to, išslaptinu, tai kodėl tokia žvėriška forma. Be to kodėl mane, retų žinių nešėją, persiųsti “tenai”?

Jei veikia vietinė mafija, tai, priešingai, Kazachstanui reikalinga pasaulinio lygio naujovė.

Jei vietinė gauja dirba “užsieniui”, tai jie dezinformuoja Maskvą.

Gali būti, kad tai provokacija ir mane nori papildomai apjuodinti. Lengva bus nurašyti žvėriškumus ant sukurptos legendos su tikslu išvykti iš SSSR “su priežastimi”.

Jei Jertuganovas nemelavo, tai Maskva susijusi su “užsieniu”. Moksliniai protokolai ir medicininės išvados apie apnuodijimus buvo SSSR KGB, CK KPSS, SSSR Prokuratūroje

Ir galų gale. Lemtingas sutapimas: čia SSSR biurokratinė mašina leidžia nebaudžiamai dėl užsienio “gesinti” ypatingos valstybinės svarbos darbus ?

Nepasitikėjimas, dezinformacija, lakių dujų metodas — geras fonas nekliudomai blokuoti mano darbus šia krytimi.

Bet kodėl jie “nenuima”? Padaryti tai būtų nesunku. Ant sportinio dviračio aš važinėjau ir tirštame automobilių sraute ir “nuošaliose” trasose. Vakarais, uždirbdamas pinigus dirbdamas repetitoriumi daugiapoliariškumo eksperimentuose, vėlai grįždavau namo nuošaliam rajone.

Jau pradėjo grasinti.

— Šiandien vakare mes “įtrėkšim” tave į sieną, užsispyręs asile, — kaip detektyve gaudė balsas į telefono ragelį.

— Spyriojies, galvijau. Bet mes tave, atitinkamai tavo bebaimiškumui kilniai, peiliuku.

Manęs dabar dažnai klausinėja: ar aš naudojau sistemos “Dana”, sukurtos Tian Šanio vienuolynuose, metodus? Taip, naudojau. Naudojau ir tai, ko dar negali suprasti eilinis protas. Kitaip išgyventi šioje nelygioje kovoje būtų nerealu. Bet naudojau taip, kad nepažeisčiau esmės proceso. Pavyzdžiui, padidėjusias fizinių jėgų savybes pritaiko Šaolinio vienuolyno budistų vienuoliai. Bet jie tai daro ne dėl pergalių, o dėl gyvybinių procesų pratęsimo ir pas savo “priešą”. Tai sudėtinga tema ir atnaujinsiu aš ją, pabaigęs šią knygų seriją. Ji sudėtinga todėl, kad globalaus lygio procesai neturi “rafinuotų” aspektų ir nėra vienpusiški. “Gėrio” ir ”blogio” sąvokos turi reikšmę tik beatgyvenančiose dvipoliarinėse nuostatose. Bet netgi čia jos neatskiriamos ir apibrėžia viena kitą. Bioenergetinio intelekto dėka aš išsėmiau dvipoliarines sąvokas. Todėl būtų geriau, jei šių įvykių vystymąsi aprašytų kas nors kitas pagal bendrai priimtas nuostatas.

Aš gi priverstas taikytis prie įprasto. Apie esminių procesų vienybę galima kalbėti tik iš daugiapoliariškumo pozicijų. Ten nėra dvipoliarių “teigiamo” ir “neigiamo”.Ten yra procesas. Yra iš anksto nulemtas “aplinkybių kūnas”, kurio neišsėmęs, neišeisi iš proceso. Naikindami “blogį” jėga, mes nesunaikiname jį nulėmusios priežasties. Kadangi “blogio” priežastis yra “gėris”, tai “blogio” neišsemsi dirbtiniu atskyrimu. O štai procesą galima nukreipti į kitokių tarpusavio sąveikų pusę.

Dvipoliaris pasaulis savo naudai įtraukia į verpetą visus procesus. Dvipoliariai mokslininkų prietaisai jų sąvokose pretenduoja į “universalias” akis, matančias fizinius procesus.

Dvipoliarės matematikų konstrukcijos pateikiamos kaip neišsemiamos ir “daugiamatės”. Logikai tarp dviejų, vienas kitą apibrėžiančių “tiesos” ir “melo”, įterpia trečią ir pareiškia apie trireikšmiškumą. Visi kalba apie begalinį pasaulį, bet paskęsta baigtiniame tik dvipoliarinių sąveikų skaičiuje. Skurdus savo “begalybėje” išaugęs iki monstro dvipoliaris pasaulis. Nei gigantiški brangūs greitintuvai, nei tiesiškai judantys kosminiai laivai neišves žmonijos iš dvipoliario pasaulio.

Atėjo trijų, keturių, penkių ir, iš esmės, daupoliarių pasaulių g i m i m o laikas Žmogui. Bet čia, kiekvienoje erdvėje, savi dėsniai. Jie nepaklūsta dvipoliariams. Todėl egzistuojantys prietaisai nereaguoja į daugiapoliarinius srautus ir laukus. Per jėgą daugiapoliarinių pasaulių Žmogui nepateiksi. Žmogaus esmei teks globaliai p a s i k e i s t i, jo vidiniam ir išoriniam pasauliams atsiverti kokybiškai nauju pagrindu.

Paradoksalu, bet projektuodamas viską į save, šį kartą dvipoliaris pasaulis ėmė “užglaistyti” tai, kas ne jo jėgoms. Dega jo tarnų troškimai. Naujos galimybės... Nauji prietaisai… Taip įsiterpia į gigantišką kūną naujas ž i n o j i m a s. Ant slenksčio b i o e n e r g e t i n ė daugiapoliarinė epocha.

Nesuprasdami šito, iš manęs reikalauja technologijų, prietaisų schemų, pasitikinčiai maną, kad suvokti juos galima sutręšusios sąmonės ekrane. Nėra paslapčių daugiapoliariniuose pasauliuose, bet įvaldyti juos galima tik iš esmės keičiant save.

Na ką, aš pasiruošęs. Bet atsikratyti nuo goduliško prievartavimo aš galiu tik privedant daugiapoliariškumo principus iki suvokimo. Pasiekti šito galima tik bendravimo ir įvykių tirštynėje.

Tik nuvertinęs save, aš atsikratysiu prievartos. Godumas gęsta suvokiant daugiapoliarinius procesus.

1988 metų žiemą man teko išsiaiškinti jėgų, įsijungusių į eilines godumo lenktynes, dydį ir galią. Sumaištis praėjo. Prasidėjo periodas nelygiaverčių jėgų kovos. Per patirtį teko išaiškinti — kas SSSR struktūroje nusileido iki niekšingumo nuodyti moteris, vaikus, senelius.

 

 

2 SKYRIUS

LŪŽIS

 

1. Tarptautinės mokslininkų ir inteligentų asociacijos “Kūryba” prezidentui V.V. Lenskiui

2. Maskvos miesto, Leningrado rajono milicijos skyriaus viršininkui.

 

PAREIŠKIMAS

 

Pranešu, kad tęsiasi mano buto apdorojimas nuodingais chemikalais. Taip, pavyzdžiui, gegužės 24d., kai pas mane svečiavosi draugai Aleksandras Busiginas ir Islametdinas Urazovas iš Omsko, mes tai patyrėme ant savęs.

— mano dukra (12 metų) sunegalavo (krėtė šaltis, sukosi galva, buvo apėmęs silpnumas, pykino, blizgėjo akys, skaudėjo skrandį, buvo stiprus galvos skausmas, kūną alergiškai išbėrė);

— svečiams prasidėjo akių ir nosies gleivinių uždegimas;

— man išbėrė nugarą ir kojas, prasidėjo galvos skausmas, sudirginta nervų sistema, silpnumas. Apdorojimas nuodingais chemikalais vyksta iš palėpės, matyt, per kanalizacijos stovo angą ar ventiliacinį vamzdį.

 

Parašai:

 

1990.05.28

Asociacijos vice-prezidentas                          Asociacijos vice-prezidentas                  

Busyginas, Urazovas                                     jaunimo reikalams

                                                                   L. Konstantinovskaja

 

 

2.1. SILPNADVASIŲ JĖGOS ŠVENTĖ

 

Braškėjo durys. Už jų, garsiai šniokšdamas, kirviu darbavosi sužvėrėjęs milicijos įgaliotinis. Žmona verkė. Dukrytė iš baimės glaudėsi prie jos. Nerišliai kažką šaukė gydytojas-psichiatras. Už durų įsitempusi laukė kompleksinė “teisingumo organų” ir psichiatrų gauja. Dėl sunerimusios valdančiosios klikos spaudimo buvo paminta SSSR Konstitucija ir 225 Sveikatos Ministerijos įsakymas. Buvo šiltas 1989 metų gegužės 12 dienos vakaras.

Suprakaitavusiems tarnams nerūpėjo nei persitvarkymas, nei viešumas ir demokratizacija.

“Nepaprastai sunerimo”, — pagalvojau, ramiai sėdėdamas fotelyje ir laukdamas, kada jie įsiverš į kambarį.

Prisitaikėliška, bet šaukianti apie persitvarkymą ir demokratizaciją, viršūnėlė turėjo didžiulį pagrindą savivaliauti. Dabar atėjo laikas jai skubėti. Nekontroliuojamus budelius pavedė per didelis pasitikėjimas savimi. Pražiopsojo.

 Jų pralaimėjime mano nuopelnas buvo nedidelis.

 Nelygios kovos kulminaciniu momentu atėjo pagalba. Ji dar buvo neregima.

Šeima išlaikė, o tai visai nemažai, kai tave laiko už rankų ir muša. Ėjo jau treti metai. “Organai” mėgavosi šmeižtu, prasimanymais, socialiniu ir fiziniu naikinimu. Dirbo bukai, bet darniai.

Taip būna: atrodo, kad auka jau ties sunaikinimo riba, o iš tikrųjų “laimėtojas” kiekvienu savo veiksmu nepataisomai kenkia sau. Šiuo atveju jie žlugdė persitvarkymą ir demokratizaciją.

Vis tik jie pasirodė blogais psichologais. Savo rafinuotu niekingumu visada prieinama iki “ribos”. Dėl dvasinio aklumo vėliau jie išryškina savo silpnaprotystę.

Atrodė, kad šeima sugniuždyta. Tačiau, sėdėdamas fotelyje, aš visa savo esybe mačiau, kad neteisėtiems veiksmams jie ryžosi iš silpnumo.

“Išsiaiškinti, kur jie paslydo ir išsilaikyti. Svarbiausia nepalūžti savo dvasia. Ateityje laukia atvira prievarta”, — apmąsčiau situaciją braškant laužiamoms durims su staktomis.

Aš priėjau ir ištraukiau paskutinę, dar laikiusią duris, skląstį. Milicininkas iš netikėtumo sustingo ir išsprogdino į mane akis.

— Praeikite, — pasakiau ramiai. Mano mandagumas nebuvo vaidyba. Aš dvasiškai buvau pasirengęs viskam.

Kviesdamas “svečius”, aš nuėjau į kambario vidurį. Pagaliau, gydytojo pagalbininkas sausokas kazachas suspiegė, ir prišokęs nervingai pradėjo man sukti rankas.

“Turbūt nervai neišlaikė”, — galvojau aš ir nesipriešindamas slydau rankomis taip, kad jis negalėjo rasti tvirtos atramos.

— Patraukite jį, — pasakiau apsiseilėjusiam gydytojui su išpurtusiu veidu.

Buvo įdomu palyginti šį gydytoją-marionetę su kitu gydytoju-psichiatru. Tada, balandžio 29 dienos vakare, tai buvo aukštas žilas, protingų akių ir save gerbiantis vyras. Nepaisant tragiškų aplinkybių, aš pasiklioviau juo. Jis atsisakė paklusti neteisėtai Spalio rajono prokuratūros špargalkei. Prokuroro padėjėjai Samarovai neužteko proto sufabrikuoti ką nors rimto. Sulaikymo priežastis buvo penkiolikmečio paauglio “pareiškimas”, kurį atseit esu sumušęs. Po keturių dienų šią nesąmonę demaskuos patronažinė sesuo, bet tada įtūžusi milicija bruko šį “dokumentą” to nesuprantančiam gydytojui.

— Kuo čia dėta psichiatrija. Sumušimai jūsų reikalas, — tvirtai pasakė gydytojas.

Milicijos kapitonas pradėjo kalbėti pašnibždomis ir ėmė kaišioti neteisėtą prokuratūros įsakymą dėl paguldymo į ligoninę. Rajono prokuroras Achmetovas prisižaidė. Viršininkų nurodymus reikia stropiai vykdyti. Tačiau purvinojo pasaulio aplaidumas kuriant prasimanymus yra natūralus reiškinys.

— Prokuratūra neteisėtai ėmėsi psichiatrų pareigų. Aš gi paklustu 225 Sveikatos Ministerijos įsakymui. Lenskis veiksnus, jis neturi nei mažiausio nukrypimo nuo normos tokioje stresinėje situacijoje.

Mums pasilikus vieniems, jis pasakė:

— Aš žinau jūsų istoriją, bet tai viskas kuo aš galiu padėti. Anksčiau ar vėliau ateis tas, kuris jiems reikalingas ir jus neteisėtai paguldys į ligoninę. Aš neturiu moralinės teisės jus sulaikyti, nors žinau, kad manęs laukia nemalonumai…

 Jis kalbėjo ramiai ir tvirtai, ir tai nuramino išbalusią žmoną. Iš jo dvelkė jėga ir kilnumas. Jeigu jis būtų pasakęs, kad reikia gulti į ligoninę, paklusčiau be dvejonių.

 Tik praėjus keliems metams, sužinojau to gydytojo pavardę, kai jį už nepaklusnumą nusiuntė “į kitą pasaulį” pritaikydami tuos pačius metodais, kuriuos naudojo man. Tiesa, Romanenko suspėjo parašyti knygą. Jeigu man kada nors prireiks gydytojo-psichiatro paslaugų, aš būtinai ieškosiu tokio kilnaus ir dvasiškai stipraus žmogaus. Bet kol kas patiems psichiatrams reikia išsitaisyti psichikos nukrypimus. Nenuostabu, kad aš noriu pagarsinti to žmogaus vardą, nors jis viską darė paprastai, kaip specialistas, ir tokie visi turi būti.

Neramiai lakstydamas akimis, skubėjo gydytojas-pasiuntinys.

— Paleiskite jį, — pasakė jis pagalbininkui įsikibusiam į mano rankovę.

Prisipažinsiu, man buvo nepatogu prieš mokinius. Mokykla buvo greta. Milicija ir psichiatrai spektaklį suvaidino griausmingai. Taip sakant, viešumas.

Respublikinė klinikinė psichiatrija. Už spygliuotos vielos man iš karto pasakė, kad šiame skyriuje minimalus laikas pusė metų. Į tualetą galima eiti tik gavus leidimą. Iš palatos — jeigu taip galima pavadinti prigrūstą lovų patalpą — nei žingsnio. Atbėgo sanitaras su švirkštu. Su “vitaminais”.

— Be gydytojo paskyrimo — tik su asmeniniu paties parašu, — atvėsinau jį.

Buvo penktadienio vakaras. Dvi dienas nebus gydytojų. Reikia palaužti mano dvasią, kaip ir visų čia patenkančių “ligonių”. Ligonius demonstratyviai mušė.

— Ir tau taip bus, — pamokomai man kalbėjo.

— Jeigu spyriosies, pro nosį kišime žarną.

Baugino, bet mušti kaip kitų nedrįso. Bijo jų uždarytieji į ligoninę. Jeigu tik kas, tuoj sulfazinas į sėdmenis. Olego kumščiai treniruoti.

Visų nuostabai išrašė mane trečiadienį. Įkalinimas “ligoninėje” trūko keturias dienas, bet virė didelės aistros.

Žmona verkė. Miesto prokuratūroje jai pareiškė:

— Iš Maskvos atėjo nurodymas, kad Lenskio skundų nesvarstyti. Jeigu jis dar spurdės, tai mes jam baudžiamą bylą suorganizuosime.

Mokslininkai buvo pasipiktinę. Giminės parašė protestą.

Aš dėkingas tiems žmonėms ir Jurijui Javelevičiui Levinui, kuris suorganizavo patronažinės sesers apsilankymą namuose. “Sumuštas penkiolikmetis paauglys” į patikrinimą aplamai nepasirodė.

Respublikinė komisija vadovaujama Jurijaus Ivanovičiaus Bespalovo susirūpino. Jau suspėjo nubausti gydytoją-psichiatrą atsisakiusį mane paguldyti į ligoninę be jokios diagnozės, tik pagal vadovybės nurodymą. Vis tiek teko mane paleisti.

Sunku pasakyti, kaip giliai įklimpo į klastojimus “organai”. Tačiau jiems kažkas labai sutrukdė.

Mane domino giluminės priežastys sužlugdžiusios psichiatrų ir “organų” akciją. Matomų priežasčių nebuvo.

Jurijus Ivanovičius kažką kalbėjo apie šizofrenijos pažymius, tačiau taip lyg manęs tai neliestų. Svarstė. Žlugimas yra žlugimas. Jis buvo “ne formoje”. Klaidžiojo akys. Pagaliau neišlaikė ir pasakė:

— Nežinau kaip komisijos nariai, tačiau aš visą naktį nemiegojau. Lenskis paguldytas į ligoninę prievarta pagal suklastotą pareiškimą.

Jis dar kalbėjo, o aš jau nagrinėjau situaciją.

“Galbūt jiems trukdo maskvietiška diagnozė?” — pagalvojau aš.

Dar 1988 metų spalio mėnesį aš numačiau panašių “organų” veiksmų galimybę ir slapta išvažiavau į Maskvą. Norėjau apsidrausti psichiatrijos klinikos tyrimu. Sveikatos ministerija nukreipė mane į 1-ą Koščenkos vardo psichiatrijos kliniką. Šeimai buvo sunku. Skaudu buvo juos palikti. Žmona nesveika. Šeima ekonomiškai ir fiziškai iškamuota. Išvykau slapta ir “sumėčiau pėdas”.

Vis tik psichiatrijos ligoninėje man buvo poilsis: aš sveikas, o tokių čia daug. Nemėgsta psichiatrijos ligoninėse tikrų ligonių. Iš jų tyčiojasi, juos muša kas tik netingi. Jeigu medicinos “tarnai” plaka “Mašką” už tai, kad jis vos išvydęs stiklines mėto jas pro langą, norėdami palaikyti tvarką, tai “ligoniai” jį muša iš nuobodulio. Patinka, kai jis rėkia “nežmogišku” balsu. Tokius kaip “Maška” mušė nedažnai. “Maška” buvo praktiškai “sveikas”.

— Zonoje lengviau, — kažkada man pasakė Kairatas. — Po to kai tau nurodo tavo vietą, ten nebebūna tokių patyčių.

Aš atidžiai stebėjau “ligonius”. Vienus iš jų dėl potraukio alkoholiui giminės atidavė, kitus “įkišo” SS. Buvo čia ir tokių, kurie pasislėpė nuo baudžiamosios bylos arba pabėgo iš armijos. Iš tikrųjų “ligonių” apie 60-70%.

Čia ir kino režisierius, ir buvęs KGB papulkininkis, ir rašytojas, ir dailininkas. Aš netgi organizavau šachmatų ir šaškių turnyrus. Žaidė tarytum atskyrininkai ir meistrai. Pavydėtina psichologinė ištvermė. Ne kiekvienas sveikas taip kontroliuoja savo psichiką. Kas čia nuostabaus? Šitie “ligoniai” praėjo neblogą socialinės realybės mokyklą. Jų patirtis ne iš laikraščių, o iš žmogiškų tarpusavio santykių tankumyno. Aš stebėjausi, kaip jie kvailina gydytojus, gerai žinodami specifinius psichinių ligų simptomus. Ir sulaukdavo atitinkamų diagnozių. Atrodė, kad gydytojai su malonumu patys to laukia; jiems patiems jau seniai vaidenasi maniakai, šizofrenikai, paranoikai, “psichai”. Aš jų psichinį nukrypimą pavadinčiau šizofrenikų ieškojimo manija. Bet “ligoniai” buvo sveikesni už juos, nes žinojo jų maniją. Savo pacientus psichiatrai tvirtai laiko rankose. Prišnekėjai? Gauni sulfazino dozę. Dabar nebešokinėsi. Tiesa, sulfaziną sukūrė dar fašistai, konclagerių kalinių nuraminimui.

Išsityrimas užtruko 41 dieną. Dvidešimt pirmo skyriaus vyr. gydytoja Liudmila Ivanovna ir gydytojas Sergejus Nikolajevičius pranešė, kad manijos ir šizofrenijos nerado, bet įžvelgiamas nervinės sistemos nusilpimas. Gaila, bet Sveikatos ministerijos nurodymu neišduodami atitinkami dokumentai. Tada aš jau įtariau KGB organų įžūlumą. Po 9 mėnesių jie visaip skleis paskalas, kad man nustatyta šizofrenija, tačiau palankų momentą jau praleido, ir dabar jų “kūryba” neturi jokio pasisekimo. Gali būti, kad už šią klaidą kažkas stipriai nukentėjo.

 

2.2. TIKRINK VEIKIMU

 

“Vykdytojų” klaidų priežasties aš dar nežinojau. Nors nujaučiau, kad nepaisant mano veiksmų, mane kažkas dar saugo. Kažkas, rizikuodamas, pradėjo kovą prieš mutantus pačioje KGB irštvoje.

Tvirto, ramaus ir ilgo šeimos pasipriešinimo “organai” nesugebėjo įveikti. Žingsnis po žingsnio jie demaskavo save ir savo dvasios silpnumą. Dabar vyko tylus “dialogas”. Mano tikslas buvo išsiaiškinti, kas yra kas. Po pokalbio su Jertuganovu aš, kaip pasmerktas mirti, apgalvodavau kiekvieną savo žingsnį.

Atėjo psichologinio prisitaikymo prie “organų” metodų laikotarpis. Išstudijavęs jų veiklos būdus, aš pradėjau veikti.

Sąlygos buvo nepalankios. Žiema — blogas laikas vykti nežinia kur su sužalota šeima. Šie sunkumai padėjo man pažinti dar vieną realybės pusę. Pabėgome mes į Belgorodo srities Gubkinsko rajono Archangelskajos kaimą. Buvo sunku, bet šis sprendimas buvo apgalvotas. Kažkada Lebedinske vykdžiau mokslinius tyrimus ir man patiko ši vietovė. Rusijos giluma labai tiko mano dabartiniams tikslams. Čia aš savo akimis pamačiau, kaip partinė klika naikina kaimą, vadovaujama tokių kaip Kalininas, Ogarkova, Protasovas ir kitų. Jų kalbos tipiškos, bet darbai su polinkiu į kaimą ir apkvailintą valstietį. Šios sistemos voratinklis suregztas taip, kad užtenka patraukti vieną siūlelį ir pradeda veikti visa gauja.

— Lenskis, turintis mokslinį laipsnį, į mokyklą eina neturėdamas plano, — rajoninėje mokytojų konferencijoje iš tribūnos šaukia Ogarkova. Pareigos nežemos — rajono sekretoriaus pavaduotoja

Buvo juokinga. Mokykloje aš dar nedirbau, nei jokioje kitoje darbovietėje, buvau registruotas Alma-Atoje. Tiktai svečias. Persistengė. Neužteko kantrybės palaukti kol aš įsikursiu ir tapsiu kaimo mokyklos mokytoju. Mutantai paskubėjo. O į konferenciją užėjau šiaip sau, iš smalsumo.

Įkalbėjo mane mokyklos direktorius — nebuvo kam pravesti pamokų.

— Apiforminsime po to, atgaline data. Pagelbėk, Vasilijau.

Tragiška kaimo padėtis mane sukrėtė. Bet žmonės su tuo susigyveno ir manė, kad taip turi būti. Viskas vedė link žlugimo: rajono valdžia, sunaikintos tradicijos, degtinė.

Tarybinio ūkio pirmininkas “demonstravo” plano vykdymą. Stojosi piestu, rėkė verkšlenančiu balseliu, kaltino visus neatsakingumu, bet viskas ėjo sava eiga.

Parduotuvės prekių asortimentas buvo toks, kad atvykėlis nepragyventų nė dienos. Net ir pilkos duonos ne visiems tekdavo. Pieno nenusipirksi. Nuosavų karvių maža, o pirmininkas-marionetė neduodavo pieno iš fermos net melžėjoms, išėjusioms dekretinių atostogų. Man, kaip”retam paukščiui”, išskyrė 60 litrų. Ir viskas. Mitom pilka duona ir bulvėm. Užjausdamos mus moterys pardavinėjo kiaušinius, kuriuos, kaip ir pieną, gyventojams pelningiau buvo priduoti.

Tik ką baigusios mokslus ir atsiųstos čia jaunos mokytojos maitinosi kaip pakliūva ir svajojo kada pagaliau iš čia ištrūki.

Mes su žmona darbavomės dieną ir naktį. Nusipirkom ožką, paršelių. Pasodinom 25 arus bulvių, 3 arus žalumynų. Atstatėm sugriuvusį kotedžą ir leisdavome sau po 22 valandų darbo trumpą poilsį smaragdiniame nuo žalumos darželyje. Buvo 1988 metų pavasaris. Į pakabintus indus srūveno beržų sula.

Buvom pradėję pamiršti nuodijimus, kai namie suskambo telefono skambutis ir vyriškas balsas tarė:

— Niekur nuo mūsų nepabėgsi.

“Juokaujat, vyručiai,” — pagalvojau aš, — “tai jums ne miestas.”

Pasitarėm su žmona ir nutarėm gintis. Sprendimas buvo tvirtas. Mes ir anksčiau pereidavom į gynybą, bet tik priešokiais. Buvo sąmyšis, bet dabar…

Vykdytojai panaudojo tą patį metodą: socialinę diskreditaciją, nuodus, negailėjo net vaikų. Tik kaimo sąlygos buvo specifinės. Prieiti prie namo buvo sudėtinga, bet iš slaptųjų instrukcijų aš žinojau, kad namas bus apšaudomas.

Apnuodijo ožką taip, kad ji tuoj nupliko ir ėmė puldinėti žmones. Apnuodijo žalumynus darže. Įmetė nuodų į kanalizacijos duobę. Apskritai, pradėjo darbą.

Aš sutaisiau tvorą ir aptempiau spygliuota viela. Pradėjo šaudyti iš tolo.

Teko ir žmonai juos matyti naktį, ir man su šakėm vaikytis juos po krūmus. Bėgiojo lyg ant spyruoklių, ne kaimietiškai. Gerai treniruoti karatistų salėse sadistai.

Aš kreipiausi į vietinio KGB viršaitį Bušujevą. Spektaklį jis surežisavo silpną: atvažiavo mašina, pasipūtęs jaunuolis pakalbėjo su priešais gyvenančia bobule, tai mums pakenkė: šeimos kankinimai ir diskreditacija toliau vyko sėkmingai.

Ir vis gi man patiko dirbt kaimo mokykloje. Pasisekė su jaunu mokyklos direktoriumi Igoriu Vladimirovičiumi Stepanovu. Vaikai buvo neiškrypę ir psichiškai sveiki. Po pamokų aš su malonumu su jais muzikuodavau. Jie dainuodavo. Aš sukūriau mokyklai dainą, bet pasiūlyt nespėjau.

Sekė trečioji šeimos hospitalizacija. Visas vietinio voratinklio elitas neršte neršė.

— Meskit jį, — šantažavo žmoną vietinės ligoninės gydytojas Protasovas. — Jis pavojinga asmenybė ir pražudys jus.

— Juos reikia uždaryt į “durnyną”, — spiegė kolūkio pirmininkas, bijodamas, kad žmona, darbų vykdytoja, paviešins jo finansines machinacijas, kuriose dalyvauti pati atsisakė.

— Aš abejoju, kad jūs iš tikrųjų turit mokslinį laipsnį, — lyg žirgu jodama puolė Ogarkova.

Niekšiškai taikėsi pasisavinti mūsų kotedžą vyriausias agronomas.

Visai šiai gubkinietiškai organizuotai šutvei galima buvo užduoti vieną vienintelį klausimą, kuris atvestų juos į aklavietę: “Už ką?”

Visai kitokie santykiai nusistovėjo iš kitos pusės. Archangeskoje gyventojai žiūrėjo į mūsų šeimą širdingai ir geranoriškai. Kurį laiką lyg ir tikrino. Šeima darbšti, kukli. Mokykloje vaikai prie manęs prisirišo. Bet deguto šaukštas žmonių gerumo jūroje turi savo jėgą.

Būtent tas šaukštas maišė su purvais žmonių likimus. Neproduktyviosios jėgos ir veltėdžiai įsivaizdavo, kad be jų visą matančios akies ir karvė apsiveršiuot nesugebėtų. Įsiteikinėjo. Apiplėšinėjo liaudį. Paradoksas. Gaminantys pieną gyventojai pirkdavo jį už 45 km, Gubkino mieste. O per tą laiką iš fermos išvažiuodavo pieno cisternos. Ir visa tai dėl nutįsusių į kiekvieną liaudies ląstelę skystų pelėsinių gijų.

Radijas griaudėjo garsiąja, Gorbačiovo sumanyta, partine konferencija. Virė aistros. Iš tikrųjų “organai” nesnaudė — slopino sveikąsias jėgas, pataikaudami sutrūnijusiai viršūnėlei. Čia mane taip pat buvo slaptai įspėję. Perspėjinėjo: Gorbačiovas šimtąkart sustiprino represijas. Bet aš padariau išvadą, kad sadizmo priešininkų yra ir Rusijoje. Kas link pačių sadistų, jie pataikaudavo ir dabar pataikauja aršiai, vildamiesi gauti gerybių ir šlovės. Iš ko gi? Iš to, kuris jų pačių rankomis atima iš darbininkų duoną. Iš generolo O.D.Kalugino už tiesos sakymą atėmė krūvą žvangaliukų. Ką čia liūdėti! Jį žmonės gerbė, o tai daugiau reiškia nei bet kokie garbės raštai.

O. Kaluginas savo kolegoms iš KGB pavyzdžiu parodė, kad galima ir privalu suvokti, ką slopina suįžūlėjusi klika. Apie kokią Rusijos ateitį gali būti kalba, jeigu kiekvienas jos narys ne tiktai prarado savo nuomonę, bet ir patenka tarp kankinamųjų netgi už kūrimo darbus. Ir visa tragedija tik ta, kad kūrimo veikla išeina iš instrukcijomis ištrintų funkcionierių smegenų sustabarėjusių sampratų rėmų. Dabar ne 1937, o 1988-ieji metai. Karas nebūtinas — žudoma sava tauta. Mano tėvas žuvo fronte 1941 metais, išėjęs į karą savanoriu. Motina liko su keturiais vaikais. Visa vaikystė — darbas ne pagal jėgas ir vargas. Po to toks pats darbas gamyboje, moksle. Valstybės ekonomikai atiduota daugiau nei 3 milijonai rublių vien tiktai iš mokslinių darbų. Ir ką? Aš iki šio laiko, minutės, kai rašiau šias eilutes, neturėjau savo buto. Kiek jis kainavo? Na, 50 tūkstančių rublių. Savo gyvenimą aš atpirkau 50 metų į priekį. Kas suėda mano ir milijonų tokių kaip aš triūsą? Nėra žodžių išreikšti tai, kad tie dykaduoniai mus dar ir kankina.

Žmonos motina taip pat II Pasaulinio karo dalyvė. Čia taip pat vargas ir amžinas darbas. Taigi mes ne atėjūnai, o tipiški atstovai.

Susiklosčiusią situaciją mes su žmona svarstėme ilgai. Čia, kaime, mes neišsilaikysime. Apšaudoma lakiaisiais nuodais iš tolo, todėl gintis neįmanoma, o dėl produktų atsargų nuodijimo šeimai grėsė badas. Mieste mums dažnai tekdavo išmesti užnuodytus produktus, bet ten buvo parduotuvės. Čia parduotuvėje tik lauro lapai ir machorka. Raikomo klika mano, kad dirbančiai liaudžiai to gana.

Nusprendėme palikti vietą, kurioje įsikūrėme. Šitiek darbo.

— Neskubėkite parduoti, aš daug ką galiu iš jūsų nupirkti, — suktai pasiūlė vyriausiasis agronomas.

Kas galėjo pagalvoti, kad tai eilinė raikome išrasta niekšystė?

— Neparduokite paršiukų ir daržo. Be to, ir iš namo mes imam praktiškai viską, — atbėgo jis, pabūgęs, kad sunerimęs dėl jo delsimo paskelbiau pardavimą.

— Rytoj aš atnešiu jums pinigus ir nuvešiu į traukinį.

O kitą rytą veidmainis paėmė savo šeimą ir pabėgo. Iki stoties 45 kilometrai. Sunerimo nuoširdūs kaimo žmonės, ėmė ieškoti automobilio, kadangi baigėsi rytinis laikas, kol dar nebuvo paskirstytas transportas.

— Neturiu aš transporto, — pergalingai paskelbė pirmininkas telefonu. — Laikas tai praėjo.

— Jeigu po valandos nebus automobilio, — ragelin tvirtai pasakė žmona, — aš atskleisiu jūsų machinacijas.

Automobilis atvažiavo po 15 minučių.

— Atleiskite, draugai iš raikomo. Tarnyba lieka tarnyba, o gyventi nuošaliose vietovėse, taip sakant, nesinori.

Tuo ir skiriasi nešvarių reikalų tarnautojai, kad, gelbėdami savo kailį, pasiruošę tučtuojau atsižadėti savo pareigų. Man pasakojo, kad visur, tarkime, už 500 rublių vertės darbus “apiforminama” sąmata už 5-6 tūkstančius rublių. Žmona atsisakė daryti šitą machinaciją ir po beprasmiško atkaklumo buvo priversta išeiti iš darbo. Skirtingai nei aš, ji machinacijas žinojo konkrečiai.

Doras, minkšto charakterio ir kuklus žmogus. Reikėjo pasistengti, kad priverstum ją grasinti.

Išsivežėme tik būtiniausius daiktus. O ir kur? Alma-Atoje stovėjo užnuodytas butas.

Nusprendėme kreiptis su skundu į aukščiausius organus, dabar jau Maskvoje.

Ir vėl, CK KPSS būdingas kaip vizitinė kortelė, psichinės sveikatos tyrimas MCPZ.

Ir vėl, po eilinio normalios psichikos įrodymo, atsakymas stikliniu žvilgsniu: “Pasistengsime imtis priemonių”.

Šią “liaudies tarnų” darbo formą aš žinojau, o žmoną glumino tuštuma vietos, kur susirenka tie, kuriems gyventi jau nebeįmanoma.

— Vasilijau Vasiljevičiau, jūsų laukia JAV pasiuntinybėje, — man įeinant į konditerinę pasakė nepažįstamas vyriškis. Alma-Atoje gal ir galėjo kas nors pajuokauti, bet Maskvoje manęs niekas nepažinojo.

Aš pasakiau žmonai, ir mes po nesėkmingo vizito į Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo priimamąjį pas V.S. Kuteinikovą nuvažiavome į pasiuntinybę.

Taip prasidėjo mano eilinis tarybinės veiklos pažinimas, bet ne iš televizoriaus ekrano ir ne iš laikraščių. O skirtumas didžiulis netgi balsingą “pertvarkos” sezoną. Ilgainiui aš dažnai susidursiu su dezinformacija liaudžiai, apkalbomis ir gandais, sklindančiais iš masinės informacijos priemonių — “demokratizacijos” tipo. Daugelis maskuosis “demokratijos užkariavimais”.

Laikraščiuose ir per televizorių linksniavo apie pavienių žmonių sugrįžimą iš užsienio, o aplink pasiuntinybę nervinosi minios.

Reikia pasakyti, kad nei aš, nei mano žmona nesiruošėme išvažiuoti iš SSSR. Buvo reikalinga informacija. Gauti ją galėjome tik kaip reakciją į mūsų veiksmus. Taip pabėgimas į Archangelsko kaimą parodė, kad kažkas visiškai nesuinteresuotas, kad aš išnykčiau “iš scenos”. Pasirodė, kad mane arba kankinimais gainioja varytynėse — tai, jeigu suderintai veikia viena gauja, — arba vieni mane blokuoja taip, kad aš išnykčiau, o kiti gena iš užuoglaudos “į šviesą” — jeigu vyksta slaptas grupuočių karas. Gali būti, kad mane stumia į užsienį. Visa tai reikėjo išsiaiškinti. Kokį vaidmenį nematomame kare vaidino “užsienis”?

Psichiškai mes jau adaptavomės prie neįprasto šeimos gyvenimo. Nors aplink buvo taika, aplink mus jau daug metų vyko karas. Mes ėmėmės aktyvių veiksmų, o tai reiškė, kad gaujai nusikaltėlių, nebaudžiamai kankinančių šeimą, nuo šiol tai reikš karą.

Čia aš turiu pastebėti, kad nepriklausomai nuo to, kuo baigsis ši tragedija, tačiau, nuo mūsų išvykimo iš Archangelsko momento — tai neišvengiamai bus sutriuškinimas tų, kas naudoja buką prievartos aparatą. Jei kas nors nusprendė “elitiškai” įslaptinti daugiapoliarinę energetiką ir palenkti tarnauti sau, tai geriau už mane joje kol kas niekas nesusigaudo. O kol aš gyvas, smarkiai sugadinsiu mutantų žaidimą. Visi kiti mano veiksmai buvo tikslingi ir sąmoningi. Iliuzijos baigėsi. Aš žinojau tikrovę “apgraibomis”, o ne pagal įsivaizdavimus. Liko išsiaiškinti užsienio šalių poziciją. Iš patentinių darbų žinojau, kad pasaulio šalys lyderės šią kryptį įslaptino 1982-1983 metais.

Natūralu — nei vienas iš mano laiškų, nei monografija “Daugiapoliariškumo pagrindai” [“Īńķīāū ģķīćīļīė˙šķīńņč”], skirti užsienio specialistams, neišėjo iš SSSR ribų. Tarptautinis paštas siuntinėjo man “falšyvus” pranešimus apie gavimą. Patikrinti juos buvo nesunku, bet ir skųstis beprasmiška. Šitie iš tos pačios gaujos.

Kokia už sienos sklando informacija apie mane ir mano šeimos kankinimus, apie genocidą, vykdomą SSSR?

Priešais JAV pasiuntinybės pastatą prie mūsų priėjo energinga moteris ir su akcentu paklausė:

— Kuo jums padėti?

Ilgainiui sužinojau, kad dėmesys čia skiriamas ne visiems. Pasikeitė SSSR-JAV santykiai, atitinkamai pasikeitė ir elgesys prašančiųjų prieglobsčio atžvilgiu. Greitai paaiškės, kad ir spauda pas juos ne tokia jau ir laisva. Taip pat gaudavo atitinkamus... užsakymus. Kad kiek — vos neparašiau “instrukcijos”, kadangi prasmė čia viena ir ta pati.

Milicija pažeidė esamą padėtį ir, vietoj pažymėjimo “sandėlio knygoje”, išlaikė mus iki vakaro. Liko pusvalandis iki pasiuntinybės uždarymo, bet mes, išsiveržę iš milicijos ir kažkokių neuniformuotų globos, priėjome prie jos durų. Stovėjo minia, tačiau iš karto pasirodė atstovas ir priėjo prie manęs.

— Man reikia pakalbėti su konsulais mokslo ir politikos reikalams, — pasakiau aš.

Jis linktelėjo, apsimesdamas konsultuojąs stovinčiuosius, ir pasuko į minią. Greitai, praeidamas pro mane, jis nugara uždengė du milicininkus ir ranka mane pakvietė prie durų. Tučtuojau milicija sulaikė žmoną. Dukrelė nubėgo man iš paskos, bet įstrigo tarp pirmųjų ir antrųjų durų.

Pasiuntinybėje seniai baigėsi darbo laikas. Išėjau iš ten apie 19.00. Pokalbiai buvo ilgi ir visapusiški. Tarp konsulo Mokslo ir technikos reikalams Džono Kindalo Vardo ir manęs užsimezgė draugiški santykiai. Jis pasiūlė man surašyti programos pavidalu savo sampratas ir pasiūlymus ateičiai ir atnešti kitą dieną. Susidomėjimas buvo neabejotinas. Sekančią dieną pasiuntinybėje mes daug ką apsvarstėme.

Aš pasiūliau sukurti tarptautinę asociaciją   n a u j o   ž m o n i j o s   ž i n i ų   p o t e n c i a l o informacijai ir formavimui. Su tokiu pat pasiūlymu kreipiausi ir vedžiau derybas Švedijos, VFR, Prancūzijos, Kanados, Indijos, Italijos pasiuntinybėse. Reikėjo diplomatinio palaikymo, netgi jeigu mano reikalai bus visuomeniniai. Prasidėjusiame mūšyje apskaičiavimas rėmėsi tarptautinėmis jėgomis. Aš kreipiausi ir į kitas atstovybes, tačiau atvirą susidomėjimą išreiškė ne visos.

Pavyzdžiui, Japonijos pasiuntinybėje apsimetė, kad nesupranta apie ką kalbama, nors aš turėjau pagrindo manyti, kad būtent Japonija energingai darbuojasi pažindama ir įvaldydama daugiapoliariškumą. Taip 1981 metais mes išauginome trijų metrų aukščio pomidorus, naudodami daugiapoliarinę energiją, o japonai po to pademonstravo tą patį su kitais augalais. Gamybinių pastatų darbas, netiekiant jiems energijos, taip pat galėjo būti iš daugiapoliariškumo srities. Bet rytiečių žmonės užsisklendę...

Bendraudamas su užsieniečiais, aš gavau nedaug, bet padėjau būsimų tarpusavio santykių pagrindus. Buvo užvestas dar vienas mechanizmas. Atkreiptas tarptautinės bendruomenės dėmesys. Moksliniai protokolai ir medicininės išvados atsidūrė visose atstovybėse.

Taip, aktyviais veiksmais, aš pasiūliau klikai, naudojančiai savo elitinę padėtį kenkti liaudžiai, atsisakyti prievartos metodo. Tačiau, mano pasitenkinimui, ši gauja ir jos vykdomieji organai pasirodė esą primityvesni, nei aš tikėjausi. Buvo paruošta keletas atsarginių variantų, bet užvesta prievartos mašina veikė bukai. Buvo galima gintis.

 

 

2.3. VORATINKLIS

 

Dabar jau žinojau, kad apie mano darbus ir mano skaudžius potyrius žino tie, kurie supranta išskirtinę daugiapoliariškumo svarbą ateities žmonijai — visais atžvilgiais.

Apskaičiavimas pasirodė esąs teisingas.

Pakartotinai aplankius Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo priimamąjį, Kuteinikovas buvo malonus. Prižadėta buvo daug.

Mes nusprendėme važiuoti į Alma-Atą ir ten gintis. Aš jau įsigilinau į praktinę toksikologiją chemijos ir biologijos srityse. Testavau oro sudėties toksiškumą ekspreso metodu ir dariau “pasėlius” patogeniniams mikrobiologiniams objektams nustatyti. Be to, yra cheminiai virusų “pašaro” junginiai. Jie ne toksiniai, bet daro organizmą pažeidžiamą. Šiuos junginius beveik kiekvieną kartą galima aptikti ezoterikų, sektantų, nesankcionuotų Rytų kovos menų grupių užsiėmimų vietose. Jie atrodo kaip balti milteliai, gerai tirpsta vandenyje, intensyviai garuoja šilumoje ir drėgmėje. Prieš užsiėmimus valytoja plauna grindis su šiais priedais arba salėje esti niekšelis su aerozolio balionėliu. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad tai tęsiasi ir dabar, 2002 metais.

Su manimi susitikinėjo kažkokie žmonės iš užsienio atstovybių ir konsultuodavo. Tačiau šitokia informacija buvo kur kas skurdesnė už tą, kuria disponavau aš. Naivumo nebuvo, žinojau, kad tai gali būti bet kas, tačiau dėkingas už informaciją.

Sekimo metodus aš ištyrinėjau tobulai, ir dabar jie “šaudė į žvirblius”. Sunkumus kėlė bakteriologinis ginklas. Kazachstanas išsiskyrė tuo, kad čia pirmiausia pasaulyje išvystytos bakteriologinės individualiojo naikinimo priemonės. 1972 metais JAV, Didžioji Britanija ir SSSR po pirmos sėkmės bakteriologinio ginklo srityje pasirašė susitarimą dėl jo taikymo.Tačiau Stepnogorske bioteroro įsisavinimas tęsėsi superslaptai ir

aukštu lygiu. Buvo auginamos naujos virusų rūšys, sukeliančios neišgydomas ligas.

Šis nusikaltimas viršijo fašistų genocidą.

Ant nuteistųjų išbandydavo viską ir be ribų. Šitiems tikslams ypač gerai tiko J.V. Andropovas. Nuteistieji neįtarė slaptų eksperimentų. Tai įkvėpė “genialų” sekretorių. Jeigu nuteistieji nepastebėjo, tai šalies gyventojai tuo labiau neįspės.

Jeigu pamenate, hitleriniuose konclageriuose žudomiems rašė “medicinines išvadas”: širdies nepakankamumas, išsekimas, nelaimingas atsitikimas... Panašiai buvo daryta ir lageriuose.

Tai taip pat tiko “medicininėms” išvadoms, mirštant taikiems gyventojams. Tarp kitko, įdėmiai pastebėsiu, kad tai tęsiasi ir dabar, 2002 metais.

Andropovas pirmininkavo KGB nuo 1967 gegužės iki 1982 metų gegužės.

Andropovui reikėjo pagalbininkų. Mastai tapo milžiniški. Mokslininkai-niekšai siūlė naujas ir naujas genocido variacijas. Tokiam “reikalui” puikiai pritiko V.M. Čebrikovas. Tai jis nustatė egzekuciją disidentams. “Psichuškių” nuopelnas buvo padalintas tarp “genialaus” sekretoriaus ir ne mažiau talentingo iškrypėlio.

Skirtinguose šalies regionuose ypatingai įslaptintai dabar dirbo ištisa armija. Ji pasiskirstė į tyrinėtojus ir laboratorijas, įvedimo bei diegimo į “mases” rezultatų stebėtojus, vykdytojus ir tuos, kurie sudarinėjo “materialą”, t.y., įtraukinėjo į sąrašus eilinę auką.

 

Nr. 1 Duomenys iš instrukcijų

 

Tarp aukų buvo ir dabar yra trys tipai: naikinami lėtomis sadistinėmis SS priemonėmis; priklausą “socialinio aktyvumo slopinimo” kategorijai; eksperimentiniai.

Naikinamieji be gailesčio apdorojami pagal schemą komplekso iš cheminių junginių, bakteriologinių ir elektromagnetinių priemonių. Tokių žmonių bus ne mažiau kaip keletas milijonų. Tuo pat metu apdorojami jų vaikai ir šeimos, kadangi pagal instrukcijas teroro priemonės nukreipiamos į butus, dažniausiai nakties metu. Be to, cheminės priemonės nusėda ant baldų, sienų, kaupiasi daiktuose. Kitaip tariant, jeigu naikinamojo apdorojimą šiandien nutrauks, tai šeimos žūtis tęsis.

Jeigu jūs pakeisite būstą, tai naujoje gyvenamoje vietoje pakliūsite vietinio SS “įgaliotinio” sferon ir viskas tęsis be pokyčių. Jeigu pakeisite šalį, tai jus nustos apdoroti tiktai toje šalyje, kuri nepasirašė po “susitarimu”. Ne visos šalys pasirašė po nuosprendžiu žudyti žmones be teismo ir tyrimo. Tarp kitko, išgirtos “bendruomenės demokratiškumu” JAV yra tokių susitarimų pradininkės.

“Socialinio aktyvumo slopinimo” kategorija. Šios aukos apdorojamos prieš šventes, ypatingas datas, tokias, kaip rugsėjo 1, KGB aukų atminties dieną ir pan.

Tokiems priskiriami pažeidėjai: piktybiškai nemokantys mokesčių, apkalbantys vyriausybę ir valstybę.

Tai pačiai kategorijai priskiriami sektantai, grupės užsiimančiųjų ezoteriniais mokymais, tokiais, kaip meditacijos, apeigų rengėjai ir pan. Taip pat priskiriami nesankcionuotose grupėse užsiimantys Rytų kovos menais. Apdorojimo schema pagrįsta reguliariu aukų “prišėrimu” cheminiais junginiais butuose, meditacijoms ir užsiėmimams skirtose salėse. Patys savaime šie junginiai nėra nuodas tiesiogine šio žodžio prasme, bet organizmas apsunksta kartu su psichika. Tai yra bazė apdorojimui virusais tam tikromis dienomis. Įvertinus susidomėjimo rytietiškomis srovėmis ir sektantiškumo laikus, aukų skaičius bus 20-30 % šalies gyventojų. Tai sudaro daugiau nei 50 milijonų žmonių. Išskyrus lyderius, kiti pakeitę gyvenamąją vietą gali nebūti “įtraukti naudojimui”, jeigu nepratęs savo domėjimosi naujoje gyvenamoje vietoje.

Eksperimentiniai. Jų rūšys dvi. Su vienais vykdomi tiesioginiai griežto režimo eksperimentai. Tai nuteistieji. Antrieji yra šalies gyventojų masėje. Dažniausiai tai — besidomintys naujomis kryptimis. Eksperimentiniam stebėjimui reikalingas “grįžtamasis ryšys”, kitaip rezultatas nebus žinomas. Ezoterikai — geriausias iš “materialų”. Bet kas, patyręs neįprastą pojūtį, čia pat praneš apie tai savo namuose arba telefonu. Čia “kontaktuotojai”, ekstrasensai, aiškiaregiai, besidomintys magija, astrologija. Todėl kiekvienoje grupėje yra pranešėjas, kuris pasakoja apie daugiausia “apdovanotuosius”. Eksperimento objektas gali būti “išimtas iš kompiuterio” tiktai tuo atveju, kai absoliučiai nėra informacijos apie “kosminių” energijų, neįprastų sapnų ir “kontaktų” poveikių rezultatus. Kentėti teks ne mažiau kaip metus, niekam nieko neprasitariant apie savo pojūčius.

Kita informacija bus apie simptomus. O kol aš jums visa tai aprašinėju, turite prisiminti, kad sadistai nedykinėja ir šiuo metu.

Su dar didesniu užmoju tobulinamos genocido priemonės. Ugdomos etninio ir genetinio ginklo priemonės, apie kurį JAV prašneks tik 2001 metais, po 20 metų nutylėjimo. SSSR programos užbaigimas buvo apskaičiuotas 1987-1992 metams. Pradininko “garbė” krito ant jau minėto V.M. Čebrikovo, kuris vadovavo KGB nuo 1982 metų gruodžio iki 1988 metų spalio. Tai reiškė, kad naikinti galima konkrečios tautybės žmones. Ieškota genetinės “intervencijos” metodo. Buvo kuriami genetiniai “žymekliai”.

Tokio nusikaltimo žmonija dar neregėjo! Šio nusikaltimo žmonijai pirmaeiliais vadeivomis buvo valdytojai L. Brežnevas ir D. Kunajevas. Genocido priemonių išvystymo viršūnė priklauso didžiausiam demokratijos ir viešumo skelbėjui M. Gorbačiovui.

Naujo ginklo vystymo skirto genocidui nesustabdė netgi tada, kai iš Stepnogorsko nutekėjo ypatinga informacija: į JAV pabėgo Ken Alibekas (taip jis vadinamas FTB dosjė). JAV nepradėjo protinti SSSR, o skubiai išplėtė genetinio ginklo bei atrankinio naikinimo tobulinimą.

Dabar vaidmenys pasikeitė: atominiu ginklu pasaulį provokavo JAV — atsakomiesiems vystymo žingsniams kitose šalyse. Dabar SSSR išprovokavo pasaulį eilinėms lenktynėms. Tai buvo banditiško L. Brežnevo charakterio dvasia. Tačiau skaitytojas turi suprasti esminį skirtumą tarp paties atominio ir genetinio ginklo kūrimo proceso. Kalba eina apie bandymus. Sprogstant atominėms bomboms, žlugo gamta ir griuvo miestų maketai. Išmėginti genetinį ir etninį ginklą galima tik su skirtingų tautybių žmonėmis. Kazachstane buvo 103 tautybės. Dabar prie to pridėkite neišvengiamą bandymų kartojimą, taip vadinamai “matematinei statistikai”. Sunaikintų ir dabar slapta naikinamų žmonių skaičius jus šokiruos. Ar bus pritaikytas etninis ir genetinis ginklas ar ne, bet aukų jau daugiau, nei 1941-1945 karo metais.

Pasaulinio masto genocido vadeivos žinomi visiems. Atėjo laikas pasauliui sužinoti apie genocido tęsėjus. Jei Hitleris vykdė iškreiptą atrankinį genocidą žydų ir slavų tautų atžvilgiu, tai šiuolaikiniai nusikaltėliai naikina žmones pagal jų interesus, žmogiškąsias savybes ir eksperimentų tikslais. Naujų laikų genocidas — internacionalinis. Slapta naikino žmones konclageriuose. Naujiesiems nusikaltėliams lagerių nereikėjo. Jų galiai ir naudojimuisi teko žmonės, gyvenantys savuose butuose. Vykdytojų armija gavo gerai paruoštas instrukcijas. Jie nedėvi karinės uniformos. Jie priklauso teisėsaugos organams. Jie nekovoja už didžiąją šalį, kaip kovėsi hitlerininkai. Jie tiesiog naikina moteris, vaikus, senelius todėl, kad bute gyvena kas nors, įtrauktas į sąrašus. Tokio įsisiautėjimo pasaulis dar nežinojo! Kaip ir dabar, visi svarsto praeities nusikaltimus tautoms ir žmonijai. Naivu! Nejaugi sunku suprasti, kad sadistai — tai patologinis žmonių charakteris? Laikai keičiasi. Jei jūs aptiksite nusikaltimus, tokius, kaip stalininio ir hitlerinio teroro, tai slaptai bus išvystyti nauji. Jie nebus akivaizdūs. Ne kiekvienam buvo akivaizdūs NKVD ir gestapo nusikaltimai. Šiandieniniai SS veikia taip pat neakivaizdžiai ir nelauktai. Juos reikia ne tik atskleisti, išryškinti, bet ir nuolat kontroliuoti.

Adolfas Hitleris taip pat pradėjo savo šalies labui. Himleris taip pat veikė “vardan”. Šiuolaikiniai SS irgi mano, kad daro gerai. Brežnevas, Kunajevas, Gorbačiovas, Jelcinas... Paklauskite šiuolaikinių nusikaltėlių ir jie žiūrės į jus, kaip į nesuvokiančius jų reikalų svarbos valstybei. Jie iš tiesų supainiojo savo psichopatologiją su valstybės reikalais.

L. Brežnevas kabino sau vieną medalį po kito ir maudėsi liaupsėse, o žmonės, mėšlungio traukomi, mirė pasmerkti be teismo ir tyrimo.

Aš buvau juodligės “nutekėjimo” liudininku 1979 metais Sverdlovske. Jokie antibiotikai negelbėjo žūstantiems. Žmonės mirė staiga nuo kraujo išsiliejimų plaučiuose ir smegenyse. Jų nelaidojo, o degindavo slapta.

Tai buvo pastebima. Bet nepastebimos buvo taikomos lėto veikimo atrankinio genocido priemonės. Šios priemonės labai patiko “draugui” Gorbačiovui, bet tuo pavidalu, kada jos naikina žmones efektyviai ir labai lėtai. Žmogus jaus savijautos blogėjimą mėnesis po mėnesio. Tai ir buvo pagrindinė persitvarkymo “paslaptis”. Kitaip, žioplo Gorbačiovo “supratimu”, nebus kaip valdyti visuomenės stichiją.

Nuo 1987 iki 1992 metų etninio karo ir genetinio teroro priemonės, išvystytos Stepnogorske, dar pralenkė panašius vystymus JAV. Beje, nepagalvokite, kad Stepnogorskas buvo vienintelė vieta. Anksčiau sintezuotas JAV, šioje “demokratijų” šalyje, AIDS pasirodė esąs per daug primityvus, bet JAV jau “paveldėjo” ir pritriukšmavo visame pasaulyje, ne tik keldamos žmonėms baimę, bet ir juos užkrėsdamos. Taip prasidėjo nepaskelbtas karas ne tarp tautų, o vienpusiškas bejėgių žmonių naikinimas skirtinguose pasaulio regionuose.

Reikia žinoti, kad mutantai tai darė ir daro dabar ne todėl, kad alkani. Jiems — psichopatologinis iškrypimas su polinkiu į sadizmą. Naikinamiems ir lėtai gęstantiems kančiose mirtis akimirksniu bus laiminga pabaiga.

Butą Alma-Atoje mes dezaktyvavome ir padarėme remontą. Lakiųjų nuodų “davikliai” buvo kanarėlės. Nepastebimai patekti į butą ant aukšto taip pat buvo neįmanoma. Visur stovėjo signalinė įranga ir žymekliai. Grindys buvo kruopščiai užtinkuotos, pragręžtos ventiliacinės angos ir įtaisyti kamščiai.

Kai tik į kambarį patekdavo nuodai, kanarėlės iš karto “signalizuodavo”: blaškėsi, bukai kasėsi, gūžėsi į pūkuotus kamuolėlius, o esant didelėms dozėms, krisdavo. Mes įstatydavome kamščius ir dulkių siurbliu pūtėme orą po grindimis. Grindys buvo hermetiškos. Nuodai grįždavo “autoriams” ir pūtė kiaurai pro karkasinio nendrinių plokščių namo sienas. Nuo to aplink mūsų langus, kaip liepsnos liežuviais, išdegė sienos. Ėjo kova. Dozės didėjo, bet aš atkakliai dariau degazaciją. Ne visada pavykdavo laiku susigriebti. Sunkiausia būdavo naktį. Per žiemą žuvo penkios kanarėlės. Mes laikėmės tvirtai ir ramiai. Palaužta mūsų bejėgiškumo periodu sveikata atsistatinėjo. Tam tikra prasme tai buvo spjūvis tiems, kas turi neribotą valdžią.

Įsiutintas pasipriešinimo, voratinklis sujudo.

Buvo sunku, bet laikas buvo ne jų naudai. Aš rinkau liudytojus ir medžiagą. Laikytasi ypatingo slaptumo, kadangi suvokiau, ką reiškia turėti rankose medžiagą apie genocidą ir etninį ginklą. M. Gorbačiovas ir D. Kunajevas vargu ar norėtų stoti prieš teismą, kaip tai buvo Niurnberge su fašistais. Šeima buvo jau pakankamai apsaugota. Nuodai nepasiekdavo tikslo. Maskuodamiesi mes kūrėme vaizdą, kad, kaip ir anksčiau, esame sumišę.

Atėjo laikas “apčiuopti” SS “apsidraudimų lygį”. Tarnybos, aprūpinančios gyventojų naikinimą, yra Sanitarinė epidemiologinė ir tam specializuotos virusologijos laboratorijos. Savo laiku, kai kambarys buvo užlietas nuodais, jie atvyko po 3 mėnesių. Apgyvendino peles. Pelės išgyveno, o kanarėlės žuvo. Išvadą buvo galima skaityti kaip liudijančią apie geras sąlygas. Žuvusi kanarėlė nebuvo minima.

Per V.I. Nemolčajevą aš susipažinau su Aizvertu Lavrentijumi Gotlibovičiumi, Sanitarinės Epidemiologinės stoties moksliniu bendradarbiu. Pas jį aš konsultavausi.

Savo vadovybei jis parašė, kad išvada duota tik apie fosforą — ir chloroorganinius junginius. To negalima laikyti visapusišku ištyrimu. Žinyne nuodų — daugiau nei du tūkstančiai. Tačiau respublikinė SES laikėsi tvirtos pozicijos. Kad išaiškėtų “pakišti” rezultatai, aš pats į vieną iš vamzdžių įpyliau sumaišytų FOS grupės ir arseno junginių preparatų. Koncentracija buvo 80%. Mėginiai pateko į SES. Ir vėl, dabar jau “amerikietišku” chromatografu, parodyta, kad nuodų nėra visiškai! SES vaidmuo ir jo suklastotos išvados taip pat tapo akivaizdūs. Tokiais patikrinimais mes atskleisdavome nusikaltėlių lygį ir tinklą. Prokuratūra, BSMP, SES, psichiatrija, milicija, KGB surišti vienu visus tuos tinklo organus persmelkiančiu mazgu. Taip išeina, kad prie nusikaltėlių-psichiatrų reikia pridėti nusikaltėlius-virusologus ir nusikaltėlius iš sanitarinių-epidemiologinių tarnybų. Išvada piršosi pati. Ir vis dėlto: iš kur kyla, kas vadovauja? Kremliuje ar užsienyje? Gal įvairių šalių mutantai jau spėjo susivienyti? Kas su šaknimis rauna ir trukdo  kuriančiajam potencialui, turinčiam atitinkamas žinias apie naujas puikias galimybes? Kol kas buvo aišku viena, kad tai atlieka SS rankos.

— Šventas paprastumas! — pasakė Janas Gusas, kai į laužo ant kurio jį degino ugnį, senutė blaškydamasi kaišiojo žabus. Tarybinių vadeivų “šventas paprastumas” “degino” šalies ir savo vaikų energetinį ir ekonominį potencialą. Be abejonės, kad ir tie iš SS, kurie naudoja prieš vaikus cheminį ir bakterinį ginklą, verti tuoj pat paplekšnoti per petį.

Tarnauja? Ne, įsiteikia. Spjauti jiems į vaikus. Aukščiau visko — savanaudiški interesai. Nors aš stebėdavausi, sužinojęs, kad jie saugo savo vaikus, dreba dėl savo sveikatos. Beje, taip ir turi būti. Įsivaizduoju, kaip čirkštų Gorbačiovas arba Kriučkovas, jei gautų nors ir nedidelę dozę to, ką gaudavo mano mažametė dukra. Manau, kad į kiaules tvarte taptų panašūs…

Bet visi mutantai — “mūsų”, ir kol neišaiškės, kas yra kas, niekur mes nuo jų nesidėsim. Kol jie nesės į tarptautinių nusikaltėlių suolą ir jų vardai neatsidurs šalia Hitlerio, Himlerio, Pol Poto, Pinočeto.

Atsitiktinumų čia nėra, kadangi valstybės kūne veikia ne pavienis žmogus, o tinklas, susispietusių savanaudžių sistema.

Sunkiausia buvo atkurti savo mokslinę medžiagą, ypač tą, kurią kažkada “laikinai” pasiimdavo KGB. Mokslinius protokolus aš ištraukiau iš V. Kancerovo rankų KGB priimamajame. Viskas, kas savo laiku pateko į “organus”, dingo. Išduoti dublikatus instancijos atsisakinėjo. Bet ir to, kas buvo surinkta, būtų užtekę tikslingam kuriamųjų mokslinių radinių naikinimui demaskuoti

Surinktą medžiagą, išskyrus ypatingai slaptą, ir liudijimus padaviau į Oktiabrskij rajono prokuratūrą. Jaunas prokuroro padėjėjas Kairatas Estajevas buvo iš “nekompetentingų” ir tokios stambios bylos ėmėsi ryžtingai. Nekompetentingu pasirodė ir rajono prokuroras Levčenko. Taip prokuratūros naivumu medžiaga buvo nukreipta į Kaz.SSR KGB. Po savaitės nei Estajevo, nei Levčenkos prokuratūroje nebebuvo. Atsirado iš KGB į miesto prokuratūrą iš KGB specialiai pervestas prokuroras Achmetovas ir jo pavaduotoja Samarova. Tie žinojo kas prie ko. Atvirai ir įžūliai kurstydama kaimynus, prokuratūra ėmė diskredituoti šeimą. Situacija keitėsi. Nuodai ėmė skverbtis į kaimyninius butus. Žmonės dar nežinojo, bet iš jų skundų ir išdegančių sienų už langų jų butuose viskas buvo aišku. Aš buvau priverstas kreiptis į visas instancijas su perspėjimais — kaimyniniame bute buvo vaikai. Žinojau, kad tais perspėjimais sunkinu sau situaciją, bet kitaip negalima. Laikinai užmiršau su kuo turiu reikalą — reikėjo vykdyti humaniškas pareigas.

Numatyti sekantį “organų” žingsnį nebuvo sudėtinga, ir, kad apsisaugoti nuo psichiatrijos, išvykau į Maskvą,

— Tik jokiu būdu nepatekite į Alma-Atos psichiatrijos rankas, — patarė Kuteinikovo pakviestas psichiatras Aukščiausios Tarybos Prezidiumo priimamajame. Čia pat sėdėjo juristas.

Buvo matyti, kad tas psichiatras taip pat buvo iš “nekompetentingų”. Man tai tiko: reiškia, tiriant psichinę sveikatą, bus “švaru”.

Dėl visa ko paskambinau sutartu telefonu.

— Nesispyriokite, Vasilijau. Tik už tai, kad išvažiuotumėte iš SSSR, jums siūlo tris milijonus dolerių. Jūsų laukia puikios sąlygos ir ateitis, — pasakė man augalotas vyras, kuriam perdaviau Alma-Atoje surinktus nuodų ir virusų mėginius. — Jūs blogai pažįstate tarybinius organus ir psichiatriją. Jums neišvengiamai diagnozuos šizofreniją.

Taip, iš tikrųjų, rizika buvo didelė. Jei suklastos diagnozę, ne tik šeima galutinai taps bejėgė, bet ir savo žvėriškumus SS nurašys mano “ligai”. Tada pilk nuodus nors ir už apykaklės. Netgi skųstis būtų nesaugu.

Tokiu atveju aš pasmerkiamas neišvengiamai išvykti iš SSSR.

Visgi “prašoko”. Nežinau, ar Maskvos miesto Kaščenkos vardo 1-oje klinikinėje psichiatrinėje ligoninėje vėliau suklastojo, bet tada buvo išvada: manijos ir šizofrenijos nėra. Tai man leido išlošti laiko.

Dabar KGB ir FTB pastangos šia kryptimi — “juokų darbas”. Niekas panašių dalykų rimtais nelaiko. Bet tada viskas buvo kitaip. Alma-Atos “organai” buvo įvaryti į kampą. Miesto psichiatrija pakvietė mane ir žmoną, bet skėstelėjo rankomis.

— Nei rugsėjo keturioliktą, nei dabar pretenzijų mes jums neturime, Vasilijau Vasiljevičiau, —pasakė profesorius M.A. Gonopolskis komisijos akivaizdoje.

Skirtingai nuo J.I. Bespalovo, profesorius vėl buvo sąžiningas. Tačiau profesorius — medikas ir mokslininkas, o Jurijus Ivanovičius — funkcionierius-mokslų kandidatas. Tai rodo tarybinės sistemos psichiatrijos veidą. Ir vis tik, “organų” kirviui spaudžiant, durys subraškėjo. Nervai pakriko iš karto visiems: partinei viršūnėlei, KGB, prokuratūrai. Veltui kišosi pasipiktinęs Oktiabrskij rajono liaudies teismo pirmininkas. Griaudama įstatymus, prievartos mašina byrėjo į šipulius. Nemoka ir nepratę pralošti. Laikas pradėjo skaičiuoti jų gėdos valandas ir pirmiausia už vaikų kankinimus.

 

 

3 SKYRIUS

 

KAS YRA KAS

 

3.1. PRASIVERŽIMAS PER VORATINKLĮ

 

— Igori, per MGS “Volna” mus kviečia į Genštabą, — kreipiausi į Volką. — Tu eisi?

Genštabe pulkininkui Bažanovui mus pristatė “Volna” teoretikas Zeninas. Apie “Volna” aš jau buvau informuotas. Informacija buvo padrika. Kalbėjo apie Vaislerį ir ekstrasensoriką. Kalbėjo apie bioenergetinius prietaisus. Domėjosi teoriniais pagrindais.

Ten mes lankėmės su T.N. Šašuta. Pokalbis buvo savotiškas: lyg viskas priklausytų nuo jų, o mus vertintų. Vargu ar jiems sapnavosi tai, ką dar 1984 metais su Vladimiru Okšinu mes išgaudavome prietaisų pagrindu. Jau tada aš ne tik kurdavau realius NLO tipo fantomus, bet ir programavau biologinių objektų vystymąsi laike, valdžiau erdvę ir laiką.

Smalsu buvo stebėti naivumą, kai troškimus bando paskelbti esant tikrove.

Tiesa, Smirnovas iš Novosibirsko, laikantis save ekstrasensu, apie mus pasakė:

— Savi vaikinai.

Dabar juk kita suvokimo akimirksniu forma, ji — “mokslinė”. Ekstrasensai, ufologai, aiškiaregiai, pranašai, ezoterikai kartu su “kažką” kuriančiuoju, sudarė puikią dirvą avantiūristams, blefuojantiems mistifikatoriams. Požiūris į žmones dabar kitas.

Jei seniau nesivaldančią šiurkščią moterį paprastai pavadintų isterike ir patartų kreiptis į gydytoją, tai dabar, pasirodo, viskas todėl, kad ji pagal horoskopą — “Liūtas”. Dabar visi su malonumu ir didžiausiomis viltimis seilėja horoskopą. Savo nemokėjimą ir nekomunikabilumą nurašo žvaigždėms ir ieško gerovės, kurią jiems žada Zodiako ženklai. Ten, kur žmogaus kančios ir geismai ir kur negalima patikrinti, lizdą suka afera. Pabandyk patikrinti tai, ką žvaigždžių vardu astrologas pripaistė Ožiaragiui, Vandeniui, Avinui. Kas ims skųstis, jei primelavo “žvaigždės”? Dar sunkiau aferą patikrinti, kai astrologai rekomenduoja per televizorių arba spaudoje. Taip išeina, kad jei tu, pavyzdžiui, “svarstyklės”, tai nesvarbu ar tu negras, čiukčis, kazachas, ar prancūzas — visiems socialiniai reiškiniai bus vienodi.

— Ką jūs manote apie tokį požiūrį į astrologiją? — kartą apie tai paklausiau Sergejaus Aleksejevičiaus Vronskio.

Su Vronskiu skaitytojas turi susipažinti ypatingai. Sergejaus Aleksejevičiaus įdomiausias likimas. Per revoliuciją vietoj jo sušaudė Vronskių guvernantės sūnų. Sergejų guvernantė išsivežė į Italiją ir ten išauklėjo. Paskui jis mokėsi tame institute, kur Hitleris ruošė supermenus. Astrologija, hipnozė, ekstrasensorika, joga, Tibeto medicina, okultiniai ir techniniai mokslai — štai nepilnas sąrašas, kas ten buvo dėstoma.

Po pasikėsinimo į Hitlerį Vronskį galėjo paliesti represijos, bet jis sutiko per fronto liniją persikelti į Sovietų Sąjungą. Skrendant per fronto liniją, lėktuvą numušė. Pasveikus, vietoj apdovanojimų ir garbės vardų, Sergejų Aleksejevičių Stalinas pasiuntė į lagerį. Pabėgimą iš lagerio vainikavo tai, kad gyvenimu koncentracijos stovykloje dabar pasirūpino Hitleris.

Šešis kart sužeistas, dvi koncentracijos stovyklos. Bet ir dabar, būdamas 75 metų, Sergejus Aleksejevičius stiprus ir žvalus.

— Ką tau pasakyti, mielas mano, — susikaupė Sergejus Aleksejevičius, man paklausus. — Kad astrologiją suvulgarins, reikėjo tikėtis. Tai labai senas, subtilus ir išmintingas mokslas. Pažiūrėk, kas jį propaguoja? Iš tų žmonių išminties laukti neverta. Tačiau miesčionio psichiką jie žino gerai, iš ko ir daro sau garbę ir pajamas. O astrologija čia niekuo dėta.

Kitą kartą aš paklausiau Pavlo Kazimirovičiaus Rudkovskio, Ekstrasensų Federacijos Pirmininko:

— Galbūt aš kai kur klystu, Pavelai Kazimirovičiau. Ar galėtumėte jūs ar kažkas iš pačių geriausių ekstrasensų nusakyti žmogų ar kažką savo esme aukštesnį, nei yra pats nusakytojas.

Rudkovskis minkštai nusijuokė.

— Žinoma, ne. Kiekvienas iš mūsų yra savitas. Tas ekstrasensas, kuris nusako, viską perleidžia per save. Jis yra matas. Jo “viršūnė” bus įvertinimo riba. Ekstrasensas greičiau nustato: ar jo, ekstrasenso, gyvybinė sfera atitinka kito žmogaus sferai. Kitaip jis — Dievas.

— O jei pats “matuojantis” — primityvus?

— Lygiai tą patį jis aptiks pas pacientą.

— Kai kurie savo primityvumą ir menką išsilavinimą slepia po tuo, kad kažkas jiems diktuoja iš aukščiau.

— Ar gali iš pliauskos gabalo pagamintas radijo imtuvas priimti radijo bangas? Kiekvienas “priima” tai, koks jis pats yra.

Ir štai žmogus be jokių abejonių ima į rankas “rėmelį” arba” švytuoklę” ir nusako jus, maistą, žmones, knygų turinį. Ir apsimeta, kad reikia suprasti, jog rėmelį sukioja pati Esmė, o ne jo asmeninis santykis su pačiu savimi.

Čia, Genštabe, sėdėjo žinantys apie tikrą “energijų” ir “kosminių poveikių” prigimtį.

— Tegul Lenskis parašo mums savo įdirbių programą ir pateikia daugiapoliarinių prietaisų schemas, — pasakė Bažanovas.

— Pirma nutraukite Lenskio cheminį ir bakterinį apdorojimą, — įsikišo Igoris Volkas.

Bažanovas pakėlė telefono ragelį ir paskambino į šeštąją Valdybą.

— Lenskio “apdorojimui” mes turime pagrindą. Išsiaiškinsim.

Tą pačią dieną lakieji nuodai ne tik nustojo sklisti, bet vietoj jų užkvipo sieros vandeniliu. Arseno junginių antidotas-priešnuodis unitiolas turi sieros vandenilio kvapą. Butas, kuriame buvo tarptautinio Forumo rengimo štabas, nuodais nebuvo apdorojamas keturias dienas. Paimti mano sudarytos programos Bažanovas atvažiavo pats. Sekančią dieną lakieji nuodai vėl ėmė tekėti.

Kaip ir Macakui, Bažanovui mano programa nepatiko. Aš laikiausi savo: ekologija, medicina, maisto produktai, žmonių lavinimas.

Kremliaus ir Genštabo linijas aš praėjau be rezultatų. Prasiveržti per voratinklį neįstengiau. Tačiau jau įtariau, kad egzistuoja Valdybos kuriančios katastrofiškas situacijas ir naikinančios netgi galimus gyvybinių gyventojų problemų sprendimus. Jų ieškojimų ir veiksmų sritis buvo baimė, badas, ligos, katastrofos, psichinis stresas. Vėliau man “teko laimė” susitikti su tais piktadariais. Jie — taip pat Gorbačiovo gaujos nuopelnas. Jei pamenate, nuo parduotuvių lentynų buvo dingusi ne tik degtinė. Eilės ištįso prie kruopų, dešros ir netgi duonos.

Kur visa tai iš karto dingo, jei įmonės ir fabrikai dirbo be pertrūkių? Netalentingam pertvarkytojui prireikė milžiniškos valstybės streso, ir ne mažiau. Tam tinkami vykdytojai-padugnės tuoj pat atsirado.

— Pasvarstykime iš kitos pusės, — pasakė Igoris. — Teniso kortuose dažnai sutinku Ivaną Stepanovičių Silajevą. Nueikime į Kremlių dar kartą.

Ivanas Stepanovičius buvo Mašinų Gamybos Biuro prie SSSR Ministrų Tarybos pirmininkas. Prie Kremliaus Spaskio vartų Igorį Volką užkalbino budintis milicininkas. Tai bylojo, kad kosminių skrydžių vadovas Kremlių lanko dažnai. Kiekviename aukšte daugybei jaunų kareivių jis automatiškai paduodavo savo kosmonauto pažymėjimą.

Silajevas kalbėjo tiksliai, klausimus uždavinėjo dalykiškai.

— Finansai — ne problema, o štai, jei visa tai organizuoti Maskvoje, su “plotais” sudėtinga. Dabar važiuokite pas Aleksandrą Fiodorovičių ir klausimą išspręsite konkrečiai, — pasakė jis Volkui.

Viskas atsirėmė į “plotus” laboratorijoms. Fizikos, chemijos, biologijos, energetinių modelių laboratorijos turi būti atskiros.

I.S. Silajevas dar kartą įsijungė į naujų rūšių energijų Centro organizavimą. Buvo spalio 7 —  Konstitucijos Diena, bet Mokslo ir Technikos Valstybiniame Komitete susirinko komisija.

Nikolajus Pavlovičius Laviorovas — MTVK pirmininkas — perskaitė programą. Esminių klausimų nebuvo, tačiau pavaduotojas Bortnikas pareiškė, kad A.E. Akimovo programa — vertingesnė.

“Tai aiškus protežė”, — pagalvojau aš, nes Bortnikas į programą netgi neįsigilino. Joje buvo kalbama apie naujų energijos rūšių įsisavinimą pakopomis. Pirma pakopa — sisteminė-struktūrinė energetika. Ją įsisavinti galima pereinant nuo šiuolaikinio žinių ir energetinių keitiklių lygio. Šioje pakopoje formuojasi daugiapolės sąveikos. Tačiau net čia jau galima gauti medžiagas su naujomis savybėmis, sutirštinti naftą iki “plytos”, struktūruoti cementą, greitinti augalų, gyvūnų augimą, pakelti benzino oktaninį skaičių, dešimtis kartų didinti egzistuojančių šaltinių energijos atidavimą ir kt. Visa tai patikrinta eksperimentais.

Antra pakopa — daugiapoliškumas. Tai bioenergetinių procesų valdymas iš bet kokio atstumo, gyvūnų, augalų, žmogaus savo biologinio laiko valdymas, gyvų “fantomų” formavimas ir daug kas kita.

Trečia pakopa — daugiapoliariškumas. Antroji pakopa suformuoja sąlygas, o trečiojoje gaunamos naujos cheminės medžiagos. Pirma, jos gerąja prasme biologiškai aktyvios, o antra, yra daugiapoliarinės informacijos nešiotojos. Tai — naujos kartos kompiuterių daugiapoliariškumo pagrindu sukūrimo pakopa.

Ketvirta pakopa leidžia objektus pervesti iš erdvės į erdvę. Realizuojamas judėjimas laike ir erdvės “iškreipimas”. Čia objektą galima pašalinti iš regėjimo lauko. Čia galima kopijuoti struktūrinius ryšius ir formas. Taip mes “nuėmėme” arbatinuko formą ir atkūrėme ją laboratorijos kampe. Volodia Okšinas nubėgo ir pačiupinėjo arbatinuką — jį galėjai apčiuopti.

Ir štai Bortnikas pareiškė, kad A.E. Akimovas siūlo “platesnę programą”. Tačiau komisijos nariai nesureagavo į jo pastangas.

Savo laiku daugiapoliariniais prietaisais buvo “apčiupinėtas” visas žemės rutulys. Mus domino panašūs energetiniai šaltiniai: gamtiniai arba prietaisų. Taip pat mane domino Šambalos prasmė.

Į kiekvieną naujovę aš žiūrėjau taip, — jos pradžia turi būti toji romantika, kai lauki kažko nepaprasto. Be to, po apsilankymo Altajaus ir Tian-Šanio vienuolynuose, į juos aš žiūrėjau kaip į mokslo-tyrimo institutus, betarpiškai užsiimančius Žmogumi ir jo suvokimais. Ten nebuvo aferistų, spekuliuojančių žodžiais “dvasingumas”, “energijos”, “kosminės” žinios, kokių dabar priviso tarp plepių. Jie buvo praktikai. Stebuklų aš prisižiūrėjau tiek, kiek nerasite viso pasaulio religijų raštuose kartu paėmus. Visa tai — Žmogus ir jo galimybės. Tiesiog Vakarai išsiskyrė tuo, kad pritaikė sąlygas prie Žmogaus. Čia gi ieškojo kaip kuriamąja linkme pertvarkyti patį Žmogų. Iš karto pabrėšiu, kad tokie ieškojimai iš esmės skiriasi nuo mutantų ieškojimų. Vienuolynuose kiekvienas atradimas vainikuojamas Žmogaus savybių praplėtimu, gi mutantai konstruoja funkcinių savybių siaurinimo priemones. Vieni eina kuriamuoju keliu, o kiti — naikinimo.

Vakarų mokslas taip pat turi savo kūrybinius atradimus ir savo stebuklus. Atsirado vienuolynų ir mokslo pasiekimų sintezės galimybė kuriamąja linkme.

Mūsų su Okšinu darbai vyko apgaubti didžiausios paslapties. Vladimiras buvo gabus mokinys. Skirtingai nuo visų kitų, po to buvusių mokinių, naujas sąvokas jis priimdavo nedvejodamas. Remdamasis Rytų ir savo išdirbtais metodais, mokiau jį valdyti vidaus ir išorės bioenergetiką.

Tik po tokių treniruočių galėjau jį prileisti prie daugiapoliarinių generatorių. Aš mokiau jį viso to, kuo išskiriasi Rytų filosofija, religijos, psichofizinės treniruotės. Greitai jis pats surinko paprastutį pirmos pakopos generatorių. Aš džiaugiausi: reiškia, kokybinį prasiveržimą žiniose galima perduoti kitiems. Volodia užsiėmė bioenergetinio intelekto vystymu. Netrukus jis ėmė rašyti eiles ir piešti. Leidau jam asistuoti eksperimentuose. Jis buvo šokiruotas jų neįprastumo ir sensacingumo.

Mes aptikome daugybę bioenergetinių darinių, kurie anksčiau, matyt, ir buvo suvokiami kaip spiritizmo objektai, tai yra “mirusiųjų sielos”. Bioenergetiniai fantomai elgėsi protingai. Su tuo teko atlikti išsamius tyrimus. Tas pats lietė Šambalą. Tačiau ten ypatingos žinios ir ypatingas pasaulis.

Akimovo, Dejevo, Cziano, Černetskio ir kitų generatoriai tokiam lygiui buvo perdaug primityvūs. Visi jie buvo kuriami, remiantis dvipoliarinėmis žiniomis ir mąstymu.

Tačiau buvo į dirbtinius panašūs maištai. Tai bylojo, kad NLO ir poltergeistų prigimtis gali būti žemiška: arba vykdo “prisišaudymą” ir ieškojimus žemė-laboratorija, arba tie fantomai atstovauja spontaniškai apsijungusių šaltinių rezultatą. Tokių energetinių objektų mes nelietėm. Maža kas: gal tai paralelinių pasaulių dalys. Tačiau ir prie savęs “prikibti” niekam neleidome. Saugumo technika.

Tiesa, apie šiuos ir daugelį kitų tyrimų MTVK protokolų nebuvo, bet tam, kad pradėti veiklą neatidėliojant, darbo komisijų protokolų daugiau nei pakako.

Laviorovui Silajevas pasakė, kad jie “palaikys” finansavimą ir pridės reikiamą sumą.

Atitinkami dokumentai jau buvo pasirašyti, kai I. Bortnikas pradėjo “drumsti vandenį”. Mane pakvietė į kažkokią akademiko Kotelnikovo vadovaujamą tarybą. Aš tikėjausi, kad ten bus specialistai, nors kiek suprantantys apie daugiapoliariškumą. Atvirai kalbant, tos Tarybos paskirtis buvo neaiški. Kalbėjome aš, profesorius A.V. Černetskis ir ekspertas V.N. Lisinas.

Deja, bet Tarybos nariai atitinkamų žinių neturėjo, nors kaip priklauso, laikėsi teisėjų pozicijos.

Visi kvailai įsikibo 150 tūkstančių rublių, nors tuos pinigus ir netgi daugiau Silajevas garantavo.

Buvo akivaizdu, kad Taryba absurdiška ir nesupratinga. Paskubom bandė suprasti: kieno pinigai, kas juos valdys, kam Lenskis atsiskaitinės. Apie reikalo esmę, suprantama, nei žodžio.

Aleksandras Vasiljevičius Černevskis žiūrėjo į juos abejingai, kaip į vaikų darželį. I.P. Volkas buvo susikrimtęs.

— Man jau sakė, kad Bortnikas užkirto ne vieną valstybei svarbų reikalą, bet čia visas mechanizmas. Svarbiausia, kad ten, kur jie sukėlė tuščius debatus, klausimą jau išsprendė be jų.

Aš supratau Igorį ir jį jau gerai žinojau. Rytoj viską pasirašys be katelnikovų ir bortnikovų, bet jis negalėjo abejingai žiūrėti į tą iš valstybinių interesų pozicijos visai ne nekaltą mašiną. Jei pačioje pradžioje geba sužlugdyti tokį reiškinį, kaip daugiapoliarinė energetika, tai galima įsivaizduoti, kam tokios “tarybos” pasmerkia valstybę. Bet svarbiausia, kad “tarybos” nariai net nesuprato apie ką buvo kalbama.

Pasigardžiuodamas kalbėjo A.E. Akimovas ir jo bendradarbis iš medicinos. Iš pirmų žodžių buvo aišku, kad tie įdirbiai nukreipti žmonėms žaloti. “Spinoriniai” laukai pranešime buvo pristatyti kaip naikinantys. Paramą Akimovas gaudavo neatsitiktinai. Kaip mokslininkas — tai visiškai negabus žmogus, gribštukas. Net vėliau torsinius laukus jis prirašė sau, nors akademiko Tamo ir kitų įdirbiai šia kryptimi buvo žinomi dar 1958 metais.

SSSR Mokslų Akademija — tai ypatinga sistema.

Pertvarka drebina net KGB, bet mokslininkų pasaulyje — tyla ir ramybė. Nejaugi ten viskas gerai? Anaiptol! “Černobylis” — nemaža “dovana” žmonijai.

Bet kuri sistema turi vertinimo kriterijus.

Lengva patikrinti KGB, prokuratūrą, Kremlių — tegul tik išsislaptina. Jie dirba daugeliui būdingu nusimanymu, apskritai, socialinių santykių sistemoje.

Kas, neskaitant “siaurų” specialistų, pavyzdžiui, patikrins Aukštų Energijų Institutą? Namie išaugintų politikų kiek tik nori, o štai “namie išaugintų” mokslininkų nėra. Bet ir tai dar ne viskas. Administracinė-diktatūrinė sistema čia užbarikaduota dviem sluoksniais: žiniomis ir Tarybomis. Iš jų išlydytos sienos pramušti neįmanoma. Kas atsižvelgs į vienišiaus, tegul ir mokslų daktaro, nuomonę? Užkapos Tarybų “aukštu reikšmingumu”. Ką ten daktarai?

Iš istorijos su akademiku A.D. Sacharovu išvados niekas nepadarė. Viską nurašė politikams. Galima išrinkti deputatą, galima jį perrinkti. Mokslininkui laipsnis išduodamas visiems laikams. Su vardu tas pat — grąžinimų čia nėra. Tas konglomeratas turi teisę tik išmirti. Tačiau, kadangi “korifėjai” išeina po vieną, tai vieta nedelsiant užpildoma tai sistemai atitinkančiu nariu. “Pagal mokslinius darbus”, — pataisysite jūs. Anaiptol. Čia yra vienas paradoksas. Naujovė nebus ypatinga, jei ji akivaizdi. Bet kuri Taryba gilinasi į naujovę daugiausiai pusvalandį. Ir taip, jei novatorišką darbą galima aprėpti per pusvalandį, tai arba tai nėra naujovė, arba Taryboje pranašai.

Iš čia kyla: kuo didesnė naujovė, tuo ji mažiau akivaizdi. Beje, vertinimo kriterijai Tarybose nenustatyti. Kriterijumi būna individuali mokslinė ir apibendrinta pasaulėžiūra. Kaip idealas, tai neblogai, bet tikrovėje kiekvienas – tik savo srities specialistas. Taip ir išeina, kad jūs jiems kalbate vieną, o kiekvienas iš jų supranta savaip. Pamenu, kaip 1979 metais aš po vieną kalbėjausi su šio “Babilono bokšto” atstovais. Akademikai: Kalmarovas, Nikolskis, Sokolovas, Adianas, Kapica ir mažiau žymūs. Klausė, bet deja! Tik akademikas Aleksandrovas po dviejų pokalbio valandų susijaudinęs ėmė vaikščioti po kabinetą.

— Iš tiesų, kodėl tik dvipoliai “pliusas”-“minusas”, “šiaurė”-“pietūs”, “gėris”-“blogis”, “tiesa”-“melas”? — kalbėjo jis pats sau. — Ir jūs sukūrėte nors vieną tripolį aparatą? — kreipėsi jis į mane, o paskui tęsė. — Trijų polių magnetas, tripolė elektrochemija, o ne tik dvipolis “pasaulis ir antipasaulis”! Fantastiška!

— O kodėl gi ir ne? Tikiuosi, jūs nepradėsite tvirtinti, kad gamtos “viršūnė”, galimybių riba yra dvipoliariškumas? — pilstelėjau aš “aliejaus į ugnį”.

— Tada visi egzistuojantys šiuolaikinio mokslo prietaisai yra tik dvipoliai! — sušuko jis. — Jūs ką, nutarėte apversti visas mokslines žinias? — jis pažiūrėjo į mane, bet aiškiai buvo įsigilinęs į apmąstymus.

— Kodėl gi “apversti”? Tiesiog, pastatyti į savo vietą — iš visuotino į atskirą atvejį.

— Gal būt tai tik mikropasauliui? — susigriebė jis.

— Jūs norite pasakyti, kad kvantinėje chromodinamikoje kvarkų “daugiaspalviškumas” sudaro tartum poliarizaciją vienas kito atžvilgiu? Bet išsiaiškinkime kas tokie mums yra “mikro” ir “makro”? Elektronas — mikroobjektas, bet lemputė mums dega “makro” reiškinių sferoje, — paprieštaravau aš ir pratęsiau. — Yra dar rimtesnis prieštaravimas. Jei mes galėtume pasinerti į mikropasaulį, tai jis mums taptų makropasauliu. Kokia tokio pasinėrimo esmė?

Tą klausimą jam uždaviau veltui. Jis buvo susidomėjęs savo apmąstymais.

— Ateikite pas mane rytoj. Mes ką nors sugalvosime, — mąsliai pasakė jis.

Kitą dieną Aleksandrovas buvo šaltas.

— Nežinau, kuo galiu būti Jums naudingas.

Tai buvo vienintelis atvejis, kai į išdėstytą temą mokslininkas pažvelgė apgalvotai, išskyrus tuos, su kuriais aš nuolatos bendravau. Jie įsitraukdavo lėtai, bet iš esmės. Visais kitais atvejais ekspertai ir Tarybos suvokia taip: kai jiems kalbi apie paukščius, jie pareiškia, kad “apelsinų į statinę krauti negalima”. Per dešimt metų nebuvo nei vienos pastabos dėl daugiapoliariškumo esmės. Aistringos kalbos, nervingumas. Protokolai. Kaz.SSR Branduolinės Fizikos institute mokslinį bendradarbį Ruskiną vos neištiko infarktas: jo nelaimei, jam pavedė atlikti mano monografijos ekspertizę. O čia, nors ant galvos atsistok, veikia vis tas pats paradoksas — naujovės turinio geriau už autorių žinoti negali niekas. Taip išeina, kad autorius į naujovę gilinasi metų metais, o ekspertas tam gauna teisę vos keletui dienų. Arba ekspertas turi būti pranašas, arba “naujovė” yra tik seno variantas.

Įtūžusi Kaz.SSR MA Taryba trypė kojomis. Trypė “parankiui” tam, kas užsibrėžė tikslą “prislopinti”.

— Už tokios erezijos palaikymą profesorių Gulnickį patraukti atsakomybėn, — sušuko kažkuris iš akademikų.

Po to “komisija”, vadovaujama naujai iškepto akademiko-sekretoriaus V.N. Okolovičiaus, kurį palaikė isteriškai nusiteikęs A. T. Lukjanovas ir dar kažkuris, parašys į Kaz.SSR CK: “…Lenskį prašome patraukti…”.

Kur ir už ką “patraukti”? Už laisvamanybę moksle! Už mintis! Už tai, kad pasiūlė kažką netikėto? Bet juk būtent jie valgo duoną tik iš jautrumo naujovėms. Džiaugtųsi netalentingi ir veltėdžiai, kad kažkas užsikabino už nepaprasto. Tai, kad akademikai bejėgiškai skundžiasi CK, dabartinei vyriausybei, KGB, FTB, spaudoje — nėra atsitiktinumas. Savo priešininkus jie muša ne moksliniais dokumentais ar moksliniu faktu, o “organais” ir “psichuškėmis” juos glostančios viršūnėlės pagalba.

Tai dėsninga ir būdinga, kai į rutiną pavirsta mąstančiosios visuomenės sistema. Sustabarėjo čia mintis ir nesugeba pati savęs apginti. Prie kumščių šaukia jinai. Tai — simptomas. Ir dabar Akademijos sistema susigniaužė į kumštį. Užsisklendė verdančiame visuomenės atsinaujinime.

Mokslininkai paskelbė karą naujumui. Juk tai paradoksas!

Tokio paradokso pasekmė yra ta, kad pro visuotinius mąstymo principus filtruojamas bet koks naujumas. Šiuo požiūriu tai jau ne naujumas, o seno atmaina. Taip į dvipoliarinių principų atmainų gremėzdą pavirto ne tik mokslas, bet ir visa žmonijos žinija. Dabar galima “įvertinti” naujumą ir per penkias minutes.

Žinodamas, kad Akademijos sistema pati save užblokavo dvipoliarinių principų mąstymu, aš susidūriau su būtinybe išspręsti klausimą: ar kas nors iš prisiartinusiųjų prie mokslininkų elito viršūnėlės turi žinių apie daugiapoliarinę energetiką, ar tos žinios pateko per žvalgybą?

Išvada nesudėtinga: jeigu aš svaičioju niekus, tai kam mane naikinti? Ar mažai prisiveisė fantazuotojų, fanatikų, šizofrenikų. Kodėl išskyrė būtent mane?

Kremliuje ir Generaliniame štabe sklido ezoterinis vapaliojimas. Tai ne daugiapoliariškumas. Tai panašu į tai, kada vaikai žaidžia esą mokytojai, daktarai, tėvai. Mūsų laikų pasakos. Savo laiku pasakose buvo skraidantis kilimas, bet išmokome skraidyti iš tikrųjų tik dabar.

 

 

3.2. PAKRIKĘS NAUJUMAS

 

Artėjo tarptautinis Forumas. Tai buvo gera dingstis asmeniniams susitikimams su tais, kurie ieško daugiapoliarinės energetikos kryptimi.

RTS “Unik” pirmininkas Albertas Semionovičius Konoplianikas nuvežė mane pas Aleksandrą Aleksandrovičių Dejevą. Tai mūsų laikų odiozinė asmenybė. Prieš susitikimą aš peržiūrėjau keturių valandų filmą su Dejevo pasirodymu. Tai buvo savireklamos filmas. San Sanyčius pasakojo apie tai, kas gauta iš jo prietaisų D-spinduliuotės. Buvo aišku, kad kalbama apie pirmosios pakopos sisteminės-struktūrinės energetiką. Bet Dejevas aiškiai pervertino jos galimybes vienur ir visiškai neįvertino kitur. Kaip psichologas jis neblogas. Pristatinėjo viską meistriškai. Žiūrėjau į jį su pasigėrėjimu, nes pats šešis metus užsiminėjau hipnoze. Dejevas puikus psichoanalitikas. Jis paėmė į rankas “rėmelį” ir nusitaikė į mūsų asociacijos Koordinacinės Tarybos Kompleksinę Programą. Aš nežinojau, į kurią pusę jos posūkis reiškia “gerai”, ir stebėjau jo veido išraišką. San Sanyčius pradėjo raukytis. Aš prisiminiau savo treniruotes tose vietovėse, kur aferos neįmanomos, tai yra ten, kur tiriamas Žmogus. Savo sugebėjimais pasukau “rėmelį” į priešingą pusę.

— Tai tiks, — pranašiškai pareiškė San Sanyčius ir linktelėjo Programos link.

Su dirbančiais su “rėmeliais” ir “švytuoklėmis” aš taip juokaudavau dažnai. Atsimenu, kai Akimas Borisevičius Bogatyriovas — “Pasveikimas Gamtos jėgomis” centro vadovas, puikus žolininkas, pradėjo “švytuokle” nustatinėti mano duomenis. Aš prislopinau “dvasingumo” linijos amplitudę ir žymiai padidinau ją “seksualumo” linijoje. Veikdamas nešališkai, Akimas aprėpė taškus ratu. Mano, kaip gerbiamos asociacijos prezidento, paveikslas atrodė nekaip. Akimovo komentaras buvo painus. Eilėje testuotis stovėjo ir T.N. Šašuta. Akimas žiūrėjo į ją taip, kaip ir buvo priimta žiūrėti į padėjėjus. Tačiau aš “mostelėjau” jam idealų ratą daugiau nei dvasingo žmogaus. Tai netilpo į jo sampratą. Jis susuko lapą ir kažkur nukišo. Aš žinojau, kad Akimas žiūri į mane gerai, bet papasakojau jam apie tai daug vėliau. Tikiuosi, kad ateis laikas, kai “bioenergetikai” supras apie “švytuoklių” ir “rėmelių” parodymų santykinumą ir kad tai yra atskiras atvejis. Šiam reiškiniui reikalinga dalis sveiko skepticizmo. Susitikime su Dejevu aš supratau, kad jam moksliškai įrodytas ir atsitiktinis įvykis susilieja, ne be šališkumo, į vientisą taupyklę.

Racionalus grūdas yra. Bet tai viso labo tik grūdas, ir neatsitiktinai Dejevas jį slepia.

Sisteminės-struktūrinės energetikos “know-how” iš tikrųjų galima pavogti. Iš čia ir “keistas” San Sanyčio elgesys. Aš buvau patenkintas tuo, kad tyrimai daugiapoliariškumo linkme vyksta. Bet tai buvo ne tas atvejis, kad atkreipti Dejevo dėmesį. Jis kasė šulinį Taline, ieškodamas kosminio objekto ir žadėjo išvalyti Černobylį nuo radiacijos; žadėjo išgydyti sergančius vėžiu ir dalijo vandenį nuo AIDS. Toks populiarumas blogas tuo, kad kursto išlaikytiniškas ir vartotojiškas aistras. Bet būtent per šias aistras Dejevas save pareiškė liaudžiai. Kiekvieną kartą ateidavo krizė ir kiekvieną kartą San Sanyčius turėjo kelti savo akcijas, kad išlaikytų susidomėjimą. Atėjo riba ir Dejevas buvo priverstas paskelbti, kad per save jis reiškia Kosmoso Esybę.

Daugelis pradėjo taip kliedėti. Ši gynybinė aferų priedanga yra “kūrybinės” pabaigos simptomas. Kai tik jie jaučia, kad juos maitinantieji pradeda abejoti, tuojau pat kalba apie kosminius mokytojus. Taip lengva nuslėpti savo primityvumą nuo akylo gerbėjų stebėjimo. Tokiu būdu atsiranda tas pats gerbėjų išlaikytiniškas kaulijimas, kuris anksčiau sunkią valandą buvo nukreipiamas į dievą. Niekam nežinomas Dejevo, Kašpirovskio, Čiumako veiklos principas, bet indelius su kremu prieš televizorių susigundė pastatyti net skeptikai. Žinoma, ne dėl mokslinio eksperimento. Aleksandro Aleksandravičiaus sumanumas žmogiškiesiems poreikiams, jo psichologizmas pagimdė nevykusį jo stiliaus mėgdžiojimą iš mokinių A.I. Solodovo, N. Karpovo pusės iki aferizmo. Blefuoja vaikinai ant “pavažiavusio stogo” briaunos, bet neatsitiktinai.

Link naujų pavidalų energijų, esančių už dvipolių “šiaurė-pietūs”, “anodas-katodas”, “pliusas-minusas” ribų, pradėjo judėti iš įvairių sričių. Iš pradžių viskas buvo gerai. Prietaisai pažeidinėjo “nepajudinamus” energetinius dėsnius, ekstrasensai koreliavo sergančiųjų “bioenergetiką”, pradėjo protu apmąstyti radža-jogą. Gerai būtų ir toliau taip tirti, neišeinant už esmės ribų ir su pakankamu kritiškumu.

Bet iš naujumo prasidėjo detonacija. Sprogimas nuvilnijo per visus sluoksnius. Kritiško požiūrio kaip nebūta. Vietoj rezultatų “mokytojai” liejo žodžius ir vėl žodžius. Juos reikia deramai įvertinti — tuščiažodžiavimas prasidėjo visur, kur buvo reikalingi faktai ir efektai. Tai instinktyviai pajuto tie, kurie linkę aferoms. Pabandyk patikrink! Svarbiausia — drąsa. Surinkai krūvelę gerbėjų norinčių gauti “energijų” už dyką ir plepėk jiems apie kosmosus, apie visatą, apie baltas ir juodas energijas. O po to gali imti ir pinigus už “pašventinimus” ir diplomus.

— Kažkur dirgina, — sužavėti kalba ekstrasenso pacientai.

Kažkur dirgina, na ir kas iš to? Erškėčių krūmas taip pat duria, o dilgėlė gelia ir dar stipriau. Koks bus rezultatas, kalbėti dar anksti. Bet džiūgauja minia.

Alanas Čiumakas rankos judesiu visai salei sukelia vėjo dvelksmo pojūčius. Bet vėjas čia nieko dėtas. Aerovariklio vėjo banga gali išversti iš kojų. Naujumas — štai atsakymas į ažiotažą. Tačiau ar galima įsisavinti naujumą remiantis senomis žiniomis? Ne! Dėl to tai ir naujumas.

Štai čia ir suskubo tie, kas domėjosi Rytais dar anksčiau. Suskambo daug reiškiantys žodžiai: čakros, karma, Sušumna, Šambala. Tačiau jų reikalai atrodo ne ką geriau nei ekstrasensų. Užsispyrusiai perleidžia viską pro turimų žinių filtrą, tai yra, per dvejetainį intelektą, kuriame veikia tikslūs instrumentai: gėris - blogis, aukštasis - žemasis, teigiama - neigiama, tiesa - melas, visa tai derinama su linijiniu augimu. Rytų mokymuose, atvirkščiai, iš karto egzaminuojama advaita, tai yra, nedvejetainiškumas. Visa, kur yra teigiamo ir neigiamo, tiesos ir melo, jau nebeturi nieko bendra su Rytų mokymais, tai yra su tuo, kur iš tiktųjų yra tikri rezultatai. Tačiau primityviam “rerichiečių”, “jogų”, “dvasinių mokymų”, “AUMiečių”, “reiki” protui toks aiškus egzamino testas buvo arba nežinomas, arba neįveikiamas. Visi jie mekeno ir dabar mekena apie “aukštybes”, apie gėrį ir blogį. Matematikoje yra sąvoka — konforminis atvaizdis. Pavyzdžiui, galima nupiešti jūsų atvaizdą, bet jame nebus nei smegenų, nei gyvenimo. Konforminis atvaizdavimas neturi savyje esybės. Būtent tokį atvaizdą įgavo Rytų mokymai perduodami iš lūpų, kalbų ir verstų knygų. Vietoj to, kad šių mokymų dėka lavinti naują intelekto formą — bioenergetinį intelektą, prasidėjo visokie išsigalvojimai ir visa tai, tarsi iš Rytų. Čia būtų pats laikas suspėti su prietaisais ir sustatyti viską į vietas. Visų žodiniai dariniai yra tipiniai ir niekas nepastebės čia ankstesniojo variacijos. Hierarchija kaip linijiškumas yra kiekvienoje įstaigoje. Kiekvienas išauklėtas “teigiama” ir “neigiama” sąvokomis nuo vaikystės. Niekas nepasikeičia, jeigu vietoj “viršininkas” pasakysime “aukštoji būtybė”. Smegenų procesui tai — tas pats. Kitas reikalas — parodymai prietaisų, kurių neaprašysime pasitelkus “senus smegenimis”. Bet sisteminiai-struktūriniai prietaisai, tokie kaip Dejevo arba daktaro Cziano, dar toli iki to, o Guliajevo ir Godiko dvipoliai prietaisai atgyveno savo epochą.

Atėjo prisotinimo momentas.

Naudojantis senomis žiniomis, nieko naujo neišspaudžiama iš sisteminių-struktūrinių A.A. Dejevo, Dzian Kan Šenio, A.E. Akimovo, A.V. Černetskio, B.N. Lisino prietaisų. Sustojo ochatrinskiniai, dokučajeviški ir kiti efektai žodiniuose klaidžiojimuose.

Išmušė valanda perėjimui prie naujų žinių.

Užvestas naujumo troškimo mechanizmas.

— Po burtininko Jurijaus Vasiljevičiaus Tarasovo, su kuriuo mane sumaišė Kotchla-Jarvos mieste, laikas dėl naujumo sukurti velnių, burtininkų ir fėjų asociacijas, — pajuokavau aš, turėdamas mintyje Kašpirovskio, Čiumako, Džunos išblėsimą.

— Sukurti velnių asociaciją ne problema, o štai iš burtininkų pareikalaus sugebėjimų, — atsakė Talino ligoninės vyriausiasis gydytojas papulkininkis Vadimas Nikolajeviečius Marčenko. Jis jau prisižiūrėjo darbų iš Dejevo, Solodilovo, Karpovo ir kitų, kurie po San Sanyčiaus atsitrenkė į aferą.

Taip, baigėsi pažadų laikas, atėjo sugebėjimų metas. Bet kaip būti šių krypčių lyderiu, jeigu naujumas baigiasi? Jeigu nepasotinamas vartotojas ne tik priprato, bet ir pats pradeda mosikuoti “ekstrasensorinėmis” rankomis? Juk ateina metas užsidirbti diplomų pagalba. Pasireiškė sovietinis auklėjimas, kai nereikalavo sugebėjimų, o užtekdavo turėti diplomą.

Jeigu pasireikš tikrieji Rytų žinovai? Jeigu pareikš apie save tie, kas iš tikrųjų atveria Sušumną ir valdo Kundalini Šakti? Jeigu prasiskverbs informacija, paremta naujų žinių fundamentaliu pagrindu, apie daugiapoliariškumą? Klausimas: koks vaidmuo tenka šiai tuščiažodžiavimo ir aferų kylančiai putai? Jų paskirtis — pritraukti dėmesį prie neįprasto, kadangi mokslas jau prarado ir romantizmą ir jautrumą netikėtumui.

Tų, kas be vargo tapo žinovais ir įgijo ekstrasensų, magų, burtininkų, bioenergetikų, astrologų “specialybes”, laukia sunkūs laikai. Atsisakyti atradėjų pagarbos, reikšmingumo ir nemažų pajamų! Kas ryšis tam?

Vyko tai, ko ir derėjo laukti. Visi, kas suspėjo įgyti autoritetą, pradėjo aukštinti save. Vienas, neišlaikęs konkurencijos, pasiskelbė “pašvęstuoju”, kitas — nežemiškos planetos gyventoju, kažkuris tvirtai tobulina savo intelektualius kūrinius mokytojų ir kosminių žinių vardu; ezoterikai ir krišnaistai apsigynė transcendentiškumu. “Prietaisininkams” sunkiau. Bet ir čia, vildamiesi kitų neišmanymu, pradėjo jautrius elektromagnetinius prietaisus pateikinėti kaip bioenergetinius.

Veltui visa tai. Auditorija subrendo tam, kad tobulėtų.

Gera ekstrasensorika, kaip padidinto jautrumo rodiklis. Sutinkame. Bet jinai, būdama žmogaus, turi būti tikra. Tai patikrinama tiktai natūraliais neįprastais efektais. Be jokių žodžių. Faktas turi kalbėti tylėdamas. Tokią mokyklą praeina treniruodamiesi, tobulindami, tikslindami tikrais veikiančiais rodikliais. Tylėdami. Žodžiai čia — kliūtis. Dar didesnė problema — gautus stebuklus perduoti kitiems per mokymus. Apaštalas Petras ėjo vandeniu, bet pradėjo skęsti...

Geras transcendentalumas. Sutinkame. Bet jis turi turėti kokybinį turinį arba lavinti medituojančiųjų bioenergetinį intelektą, o ne tuščiomis meditacijomis gadinti sveikatą ir daryti žmogų primityvesnį. Netgi meditacija patikrinama gyvybingumo rodikliais.

Geri daugiapoliariniai prietaisai. Sutinkame. Bet jie turi atitikti žmogaus funkcijas ir biologinę gamtą, kad nepažeistų ekologinės ir kosminės pusiausvyros.

Visa tai iš kiekvienos srities reikalauja sąmoningo supratimo ir išlavėjimo iki tikrai veikiančių ir valdomų procesų: vidinės regos išlavinimo ir bioenergetinių procesų valdymo organizme; bioenergetinio intelekto išlavinimo ir energoinformacinių sąveikų valdymo daugiapoliariškumo lygmenyje; prietaisų kūrimo ir tobulinimo per sistemines-struktūrines sąveikas link daugiapoliarinių, pagal funkcijas atitinkančias bio- ir noosferas.

Kas prieš? Kas atsisakys mokėjimo priimti organizmo meridianų bioenergetinę būseną ir valdyti energoinformacinius procesus? Tokių nėra?

Kiekvienas supranta, kad jeigu tai realu, nevystyti ekstrasensorikos ir transcendentalaus bioenergetinio intelekto — reiškia pasilikti praeityje. Reiškia numirti kartu su savo atgyvenusia dvipoliarinių energoinformacinių sąveikų technokratine epocha.

Ir štai čia, be paties vystymosi proceso suvokimo neapsieiti. Šį kartą žmonija yra ant kokybinio šuolio slenksčio.

— Mes nustatėme, kad tarp septynių čakrų yra ir tarpinės čakros, — L.I. Peretrutova pareiškė filosofiniame seminare.

Tegul nesistebi tas, kuris žino, kad jogai per penkis tūkstančius metų trukusią ilgą ir realią praktiką nustatė tik septynias čakras, o peretrutoviečiai greit “atras” jų daugiau negu šimtą.

Jogai darė realius atradimus vidiniame Kosmose ir vaikščiojo per ugnį, ilgą laiką prabūdavo po vandeniu, atlikdavo daugybę stebuklų.

Peretrutoviečių centras stebuklų nerodo, bet vartotojui reikia pateikti naujoves. O šito prikurti galima kiek tik nori. Kodėl jiems iš karto nesugalvojus išilginių ar kitokių geometrinių figūrų formų čakrų žmogaus kūne?

Nėra jokių pretenzijų. Jie atlieka gerą darbą, įžiebdami trauką netikėtai naujam. Jų bėda, o ne kaltė, kad jie, kaip ir kitos ezoterinės mokyklos, kabinasi už senų mąstymo principų. Rytuose iš tikrųjų yra intelektualios konstrukcijos su taikomąja verte. Jų pagrindu gaunami regimi stebuklai. Bet juos sudaro kiti principai. Mąstymo formos susideda iš dharmų, principų organizuojančių sistemą ir turinį.

Dvipoliarinės sąveikos pagimdo daugybę, bet tik dvipoliarinių formų. Tai šiuolaikinė matematika, fizika, chemija, energetika, logika, filosofija, sociologija, politika. Kaip matote, skirtumas tarp jų milžiniškas, bet juos suformavę vieni ir tie patys principai yra dvipoliariniai. Nėra nei vienos iš aukščiau paminėtų intelektuliai pagrįstų konstrukcijų, nei vienos, pavyzdžiui, su tripoliare tarpusavio sąveika. Bet kaip sukurti mąstymo procesuose naujas organizuojančias mintį dharmas? Štai čia ir pasireiškia treniruočių būtinybė. Tokios treniruotės yra kompleksiškos. Vienos krypties metodologiją siūlo joga. Vidinio kosmoso meridianines energoinformacines sąveikas mes randame rytų refleksoterapijos metoduose. Tibetas ir Tian Šanis sukuria tyrimo centrus su parodomaisiais Žmogaus parametrais. Tuos centrus mes vadiname vienuolynais. Meditacinės stovyklos treniruoja pasinėrimą į save. “Dana” sistema viską tikrina per natūralius stebuklus realybėje...

Taip sisteminėse-struktūrinėse bioenergetinėse sąveikose gimsta naujos dharmos, naujos sąmonės savybės. Šiame etape išsivysto: reguliuojamas pojūčių jautrumas, kryptingi sąmonės praskaidrėjimai, žmogaus bioenergoinformaciniai ryšiai tarp vidinio ir išorinio kosmosų.

Kaip matote, skirtingus pajautimus ir sąmonės praskaidrėjimus irgi reikia treniruoti. Muzikanto talentas negali išsivystyti be mokymosi. Visai taip pat ir ekstrasensorikos “žvaigždėms” teks sąmoningai treniruotis, jei jos nenorės likti vakarykštėje dienoje. Į praeitį nueina ir meditacijos be turinio. Vystant ir nuolat treniruojant savo pojūčius sukuriamas antrasis kūnas. Tik ant šio elementaraus pagrindo gali išsivystyti sąmonės organai su kitokiomis savybėmis. Gatavam pavidale čakrų, meridianų, bioenergetinio intelekto nebūna.

Ši savęs suvokimo ir savirealizacijos forma skiriasi nuo egzistuojančios. Iš daugiapoliarių bioenergetinių sąveikų gimsta atitinkamos žinios ir kaip inicijuojanti grandis yra energoinformacinių procesų aiškaus suvokimo ir valdymo instrumentas. Ir kiekvieną kartą, patikrinimas bus ne žodžiai ir diplomai, o faktai.

Didelį indėlį į susidomėjimo Žmogaus galimybėmis padidėjimą įneša A. Čumakas, M. Perepelicinas, A. Kašpirovskis, Džuna, Brahma Kumara, F. Kimas, P. Rudkovskis, G. Kazanceva, T. Dadaševas, A. Ignatenko ir kiti. Bet jų nuopelnas — su savo gamtos dovana pramušti konservatyvumą. Laukia didelis darbas su savimi. Išdalintus vekselius teks grąžinti.

Mokslininkams teko sunkesnė dalia naujų žinių srityje. Tikras mokslininkas — taip pat savotiškas talentas. Intelektualinio mokslininko talento ypatybė yra ta, kad nauji ryšiai gimsta ne vidiniame kosmose, kaip pas lamas, bet smegenyse. Jei pas treniruotus vienuolius daugiapoliarinės funkcijos gimsta sąveikoje su bioenergetiniais procesais, tai pas mokslininką jiems adekvačios intelektualios dharmos turi gimti smegenų neuronų pagrindu. Tapatumas — jų adekvatume, skirtumai — vidinio kosmose terpėje: viena ląstelinė, kita — neuroninė.

— Kuo ypatingas transcendentalumas į kurį kviečia krišnaitai ir kiti mokymai ? — po karšto ginčo su krišnaitais paklausė manęs Tatjana Nikolajevna Šašuta.

— Visų pirma jų instrumentas yra meditacija ir transinės būsenos. Džonas Lilli, kad iššauktų savyje transcendentinę sąmonę, panirdavo į šiltą 35 laipsnių vonią, kuri būdavo izoliuotoje nuo garso ir šviesos patalpoje. Kaip matai, išjungti visi smegenų analizatoriai. Tarp kitko, galima pasiekti santykinį “išjungimą” monotonišku dainavimu, kūno judesiais, reginiais. Tai gerai žinoma hipnozėje.

— Analizuojanti smegenų dalis įgyja laisvę ir pereina į savarankišką egzistavimą, — tęsiau. — Atkreipk dėmesį, ekstrasensai, priešingai, bando panaudoti savo “intelektą”.

— Ar jie turi realias ekstrasensorines savybes? — kamantinėjo Tatjana dar įaudrinta ginčo.

— Reikia tiksliai apibrėžti žodį “ekstrasensas”, be miglos, kurią pripūtė diletantai. Ekstra — reiškia “virš”. Sensorika — “jautrumas”. Tai yra, čia nėra pretenzijų į perdavimą ir poveikį ką nors ar kam nors. Tai tik priėmimas. Antra, superjautrumas gali būti vidinis ir išorinis. Tikrą dailininką galima pavadinti ekstrasensu. Jis ne tik mato, kaip visi, bet ir jaučia, priima, išgyvena didesnį gyvenimą tame turinyje, kurį mato ir kitas žmogus. Gyvybinių procesų intensyvumas ant tos pačios, kaip ir kitiems žmonėms, medžiagos ir apibrėžia ekstrasensą. Vidinio pajautimo kol kas šiandien niekas netreniruoja. Tik ligoniai gauna signalus iš vidaus, bet šie signalai liudija ne apie kūrybiškumą, o apie pažeidimus.

— Yra mokyklų, pavyzdžiui, Michailo Perepilicino, kur treniruoja spiralių ir rutulių sukimą viduje, — paprieštaravo Tatjana.

— Ekstrasensoriniam pajautimui reikalingas realus instrumentas. Sąmonė, atitraukta nuo savo pagrindo, nors ir patiria neregėtų pojūčių, bet vystosi pati savyje, ignoruodama savo pagrindą. Apgauti savo sąmonę lengva. Bet nereikia užmiršti, kad šizofrenikai irgi patiria nerealų. Nuo tokių treniruočių, kokiomis užsiima dabartiniai transcendentaliečiai, maharišių, krišnaistų ir kitokias pavidalais, greitai bus rezultatas: žmonės su įgyta šizofrenija. Energetiniai kūno elementai yra savos rūšies prietaisai. Jiems reikalinga vidinio Kosmoso sudėtingų ryšių sistema. Taip šiandieniniai ekstrasensorikos pasišventėliai patys iš savęs atima realią ir ypatingą egzistencijos formą — išorinių bioenergetinių ryšių nors elementariame lygmenyje.

— Išeina, kad radža-joga “aukščiau”?

— Kaip “aukščiau”, taip ir “žemiau”. Sąvokos “aukščiausias” ir “žemiausias” priklauso tik dvipoliariniam protui ir technikai. Kūnas su savo bioenergetiniais ryšiais yra ypatingas ir neišgyventų dvipoliarinės egzistencijos lygmenyje. Bet iš karto reikia žinoti, kad gatavam pavidale nei čakrų, nei meridianų nėra. Kūnas yra terpė, kaip arimas pasėtiems kviečiams. Tik kvailys, nepasėjęs ir neišauginęs, ruošiasi gauti derlių. Čakras turi tik tie, kurie jas išvysto.

— Vėlgi, apie kokius meridianus kalba tie, kurie niekada jų nevystė?

— Vienų aferizmas, kitų noras gauti ypatingą, trečių veltėdiškumas, ketvirtų pasitikėjimo medicina praradimas… Tarp kitko, koks mano reikalas dėl šito blefo. Jie gali vadinti save dievais, bet kuo buvo, tuo ir liks. Juos ne barti reikia, o gailėti, nes patys save apgaudinėja pripaišydami sau ir kitiems meridianus, čakras… Tapatumas tarp kūno ir proto yra, bet yra ir skirtumai. Kūne galima išvystyti funkcijas, kurios nepasiekiamos protui net per transcendentinę sąmonę. Be to, tai bus realu, ir patikrinimas vyksta tik realybėje. Taip nebelieka vietos aferoms, saviapgaulei ir keliui į įgytą šizofreniją.

— Man atrodo, kad tu šiek tiek supaprastini, — susimąstė Tatjana.

— Taip, atitinkamas tarpusavio sąveikų laipsnis išlieka, kaip, pavyzdžiui, tarp Žmogaus ir Gamtos. Šiuo aspektu prietaisininkai ėmėsi ne mažiau sudėtingo uždavinio.

Tatjana pažiūrėjo į mane įdėmiai. Kadangi ji asociacijos patarėja Moksliniais-Techniniais klausimais, jai dažnai tekdavo atlaikyti “batalijas” pasaulėžiūros klausimais.

— Tu turi atskirti aiškiai. Smegenys neuronų pagrindu formuoja ryšius ir gauna atitinkamus rezultatus. Tai toks pat materialus prietaisas, tik neuronų pagrindu. Ko siekia mokslininkai? Jie bando atkurti tuos ryšius ir gauti tą patį rezultatą ne ant neuroninių, bet ant išorinių materialių nešėjų. Savo viduje mes turime geresnes sąlygas. Čia viskas “po ranka”. Išorėje mes surinkome visus dvipoliarinius objektus, keičiančius savo pasireiškimą erdvėje ir laike. Tai — magnetas, elektros šaltiniai, dvikryptis mechaninis judėjimas.

— Kodėl dvikryptis? — nustebo Tatjana.

— Reaktyvinis principas veikia visur. Erdvė ne trimatė. Trys ar daugiau matavimų yra tik potencialiai, o kol kas tai tik paketas iš dvikrypčio judėjimo, — aš pažiūrėjau į Tatjaną su pašaipėle. Mus pripratino prie minties, kad erdvė trimatė. Tai postulatas. — Arba man pateik tripoliarinio pagal tarpusavio sąveiką judėjimo pavyzdį? Ar sutikai ką nors, kas eitų iškart pro dvejas duris? Realybė visada tik dvikryptė, o matematikai galėjo prigalvoti ir skraidančių karvių.

Tatjana pagalvojo ir pasakė:

— Elektronai pirmame atomo lygmenyje nejuda tiesiškai.

— Neblogai, bet ten kiti dėsniai. Ten intuityviai turimi omenyje tripoliariai ir daugiapoliariniai dėsniai, nors ir su didelėm išlygom. Be to, elektronų niekas nečiupinėjo ir neuostė. Reikia suprati, kad tai tik viso labo mąstymo modelis. Aš džiaugiuosi už mokslininkus-intuitikus. Bet vienas reikalas protas, kitas — natūrali terpė. Protu galima primąstyti ir skraidančių karvių. Neuroninėje terpėje tai įvyko, vadinasi ten realu. Bet ar tai bus tikrovėje? Labai dažnai protinį skubiai palaiko už realų. Kaip ir istorijoje su čakromis ir meridianais. Žinoti apie čakras, tai reiškia turėti tik proto vaizdinį. Išvystyti — reiškia padaryti tas žinias realiomis. Realybė visada akivaizdi. Tau nereikia pasakoti apie savo ranką ar medį. Tai tu priimi iš karto. Tai priima iš karto ir bet kuris kitas žmogus. Bus labai juokinga, jei kam nors pasakosi apie ranką tam, kad ją pamatytų. Realus turi būti realus ir kitam.

— Dabar dažnai kalba apie įvairius įšventintuosius, jaučiančius tai, ko negali jausti kiti žmonės.

— Į ką tai nukreipta?

— Žinoma, tai šnekama tiems, kurie dar neįšventinti.

— Bet kodėl ?

— Kad pritrauktų dėmesį?

— Kam? Tam, ko pas juos nėra? Prisimink pasaką apie nuogą karalių.

— Bet tu irgi pasakoji apie daugiapoliariškumą, kurio klausytojai nežino.

— Aš rodau realius efektus su prietaisais. Tai faktas, o ne žodžių žaismas. Jei “įšventintieji” pereis per vandenį ar pradės skraidyti, tai tuo jau viskas bus įrodyta. Kitas reikalas — proto pasaulis. Jei kas nors prisiskaitė ir neina per vandenį, tai apie kokį įšventinimą galima kalbėti? Ar ne teisingiau būtų pasakyti, kad jis moka kitaip mąstyti?

— Teigia, kad jie turi kitokius pajautimus.

— Pajautimus ko?

— Kitų pasaulių?

— Kaip tai pasireiškia?

— Jais tiki.

— Tai yra taip jie kalba.

— Taip.

— Kalbėdami žodžius jie pretenduoja, kad patikėtų tokiais jų pojūčiais, kokių niekas neturi?

— Kalba ir apie pojūčių perdavimą.

— Kam? Ar tu gali perduoti savo jausmus kitam žmogui?

— Ne. Kiekvienas išgyvena savo jausmus pats.

— Tai ir yra pirmas uždarumo dėsnis: emocionalūs ir psichiniai išgyvenimai visada individualūs. Kiekvienas žmogus pasmerktas jausti emociją tik pats. Jos negalima perduoti, nupirkti, parduoti. Kitaip užtektų vieno Jėzaus Kristaus, kad žmoniją apimtų meilė vienas kitam. Padovanotų kiekvienam ir nesikankintų su apaštalais… Taigi, išeina kad įšventintieji tai tie, kurie kitaip mąsto. Minčių pasaulis skiriasi tuo, kad kiek besakytum žodį “meilė”, ji neatsiras. Kokybė nepavaldi proto pasauliui. Kitaip kiekvienas, kuris užsinorės meilės ar laimės jausmo, tuoj pat jį ir gaus. Šie du pasauliai kategoriškai atskirti. Taip pasireiškia nesuderinamumo dėsnis: arba būk protingas, arba būk laimingas. Todėl kiekvienas, kalbantis apie meilę ir laimę, neturi tų savybių. Kaž­ka­da bu­vo. Tik ta­da jis ty­lė­jo. Tai­gi, ne­ga­li­ma per­teik­ti jaus­mų, bet ga­li­ma iš­tar­ti žo­džius. Pa­ti­rian­ty­sis ne­ga­li to iš­reikš­ti net žo­džiais. To­dėl jis pa­smerk­tas ty­lė­ti. Į ką gi pre­ten­duo­ja pa­švęs­tie­ji? Į žo­džius? Tuo pa­čiu jie pa­si­kliau­ja ki­to­kiu mąs­ty­mu. Ab­sur­das!

— Ko­dėl?

— Jei kas nors su­voks mąs­tan­tį­jį ki­taip, tai jie ly­gūs. Su­vo­kęs pa­švęs­tą­jį, čia pat tam­pa pa­švęs­tuo­ju. Taip mes nie­ka­da ne­su­ži­no­si­me skir­tu­mo tarp pa­švęs­to­jo ir pa­pras­to žmo­gaus.

— O jei kaž­kas ne­mo­ka mąs­ty­ti kaip pa­švęs­ta­sis?

— Kas gi apie tai su­ži­nos? Pa­ša­li­nis ste­bė­to­jas? Juk tas, kas mąs­to, su­vo­kia tik sau ly­gų. Ar ga­li ma­žiau iš­si­vys­tęs pro­te su­vok­ti la­biau iš­si­vys­čiu­sį? Kuo jis su­voks? Tuo, ko pas jį nė­ra?

— Taip, rei­ka­lin­gas tre­čias žmo­gus, ver­ti­nan­tis šių dvie­jų mąs­ty­mo ly­gį.

— Ir šis, tre­čia­sis, spręs tik­tai pa­gal sa­ve! — nu­si­juo­kiau aš.

— O kaip at­ski­ria kvai­lius nuo pro­tin­gų?

— Tik bu­rian­tis į gru­pes pa­gal mąs­ty­mo vie­no­du­mo po­žy­mį, ga­li­ma ras­ti į sa­ve pa­na­šius. Bet ku­ris ki­tas, net­gi iš­min­čius, bus kvai­les­nis už juos.

— Bet iš­min­čių — pro­tin­gie­ji gi su­pras.

— Kuo? Jei­gu jie su­pras iš­min­čių, tai jie jau to­kie pa­tys, kaip ir jis. To­dėl tūks­tan­tis da­žy­to­jų nie­ka­da ne­pa­keis vie­no dai­li­nin­ko, ta­čiau dar griež­tes­nė už­da­ru­mo tai­syk­lė pro­to pa­sau­ly­je. Tūks­tan­čiai pro­tin­gų ir iš­min­čių pri­ims kaip kvai­lį.

— Gau­na­si už­da­ras ra­tas.

— Taip. Aš api­brė­žiau pro­to už­da­ru­mo tai­syk­lę po ben­dra­vi­mo su aka­de­mi­kais. Jie su­vo­kia tik sa­vo ly­gy­je.

— Kaip­gi vys­to­si pro­tas, jei jis už­da­ras? Žmo­nės ben­drau­ja, mo­ko ki­tus, per­duo­da in­for­ma­ci­ją.

— Pro­tas tu­ri sa­vęs ug­dy­mo šan­są. Pa­šne­ko­vas nau­din­gas vys­ty­mui­si, kai pro­tas sa­vo ne­randa. Vyks­ta ap­ri­bo­ji­mas ten, kur kon­tak­tas, tai yra, dia­lo­gas tę­sia­si. Pro­tas su­si­ža­di­na ug­dant. To­dėl gin­či­nin­kai daž­nai su­šun­ka: “Gin­če gims­ta tie­sa!” Tiks­liau, dėl dirgik­lio pa­si­prie­ši­ni­mo, pro­tas ra­do sa­vy­je nau­ją va­ria­ci­ją.

— O kaip vyks­ta mo­ky­ma­sis?

— Per mu­ši­mą. Spaus­da­mi mo­ki­nius, juos įva­ro į pra­di­nę bū­se­ną, ka­da gims­ta mąs­ty­mas. Ši bū­sena — tai są­mo­nės fo­ku­sa­vi­mas. To­dėl sa­ko: “su­si­kaup­ki­te”, “ne­si­blaš­ky­ki­te”. Be foku­savimo sa­vy­bės bus ne­ti­kęs mo­ki­nys. Pas su­au­gu­sius fo­ku­sa­vi­mas tre­ni­ruo­tas taip smar­kiai, kad jie ši­to net ne­pa­ste­bi. Po šio ele­men­to mo­ki­niui su­ža­di­na­mos pro­to iš­ta­kos ir už­duočių pa­vi­da­lu sta­to­mos kliū­tys. Taip pra­si­de­da pro­to sa­viug­da. Dėl sa­vai­mi­nio papras­tumo pro­tas ei­na tais pa­čiais ta­ke­liais. Tai — pra­di­nis dvi­po­lia­ru­mas. To­dėl vi­si tu­ri vie­no­dą mąs­ty­mo ba­zę. Vė­liau dvi­po­lia­ru­mas pra­ei­na įvai­ro­vės sta­di­ją — tai ma­te­ma­ti­ka, fi­zi­ka, che­mi­ja, lo­gi­ka, fi­lo­so­fi­ja, po­li­ti­ka. Taip žmo­gui vai­de­na­si įvai­ro­vė. Iš tik­rų­jų — tai vie­nas ir tas pats, tik skir­tin­go­se sri­ty­se. Vis­kas pa­pras­ta. Sa­vo pro­tą rei­kia pa­žin­ti!

— Iš­ei­na, kad grei­tai bręs­tan­tis pro­te pa­smerk­tas vie­nat­vei?

— Tai tei­sin­ga ta pras­me, kad pa­šne­ko­vas ne­su­teiks jam “ar­ti­mos” kliū­ties. Tai yra, ne­bus su­si­ža­di­ni­mo prie­žas­ties. Pro­to pa­sau­ly­je mes ne­si­vys­to­me, kol kaž­kas su mu­mis su­tin­ka. Ta­čiau pa­laips­niui pro­tas iš­siug­do ko­ky­bi­nę kliū­ties po­jū­čio sa­vy­bę. Nuo šios aki­mir­kos pas­ta­ro­ji sa­vy­bė vei­kia ne kaip pro­tas, o sa­va­ran­kiš­kai. Ji kurs­to nei­gi­mą. Žmo­gus gy­ve­na ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, kri­tiš­ku­mo, abe­jo­nių, vai­din­gu­mo dva­sia. Žmo­gus vaiz­duo­ja­si, esą šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės mo­ra­lė griū­va, žmo­nės gy­ve­na ne­tei­sin­gai, kad jau­ni­mas amo­ra­lus. To­kia pro­to tre­ni­ruo­tė tę­sia­si. Da­bar pro­to pa­sau­lio te­mos vys­ty­sis iš šios pro­to su­si­kur­tos sa­vy­bės. Vaid­me­nys kei­čia­si — da­bar nei­gi­mo sa­vy­bė tam­pa pir­mi­ne. Te­mo­mis taps ka­tast­ro­fos. To­kie sa­va­ran­kiš­kai “iš­si­gim­dę” žmo­nės pra­de­da by­lo­ti apie že­miš­ką­sias bai­sy­bes, žmo­giš­kas ir kos­mi­nes ka­tast­ro­fas. Pas­ku­ti­nis pro­to pa­sau­lio už­si­da­ry­mo ėji­mas vėl yra sa­vy­bė. Tai — baig­ties sa­vy­bė. Toks pro­to sa­vęs at­spin­dė­ji­mas nė­ra be­ga­li­nis. Pro­tas kolapsuota api­ben­drin­ta­i nei­gdamas. At­si­ran­da ha­liu­ci­nuo­jan­čių sa­vy­bė­mis. Jiems re­gi­si pa­sau­lio pa­bai­ga. Pro­to pa­sau­ly­je jie re­a­li­za­vo­si ga­lu­ti­nai. Pro­tas pra­si­de­da fo­ku­sa­vi­mo sa­vy­be ir bai­gia­si dar di­des­ne nei­gi­mo sa­vy­be. To pa­vyz­džiai — Se­no­jo Tes­ta­mento pra­na­šai ir Nost­ra­da­mas.

— Ta­da žmo­gus pa­smerk­tas? Pro­tas gims­ta pas kiek­vie­ną.

— Kaip pa­smerk­tas?

— Pro­to pa­sau­ly­je.

— Ne pro­to pa­sau­ly­je, o dvi­po­lia­rio pro­to pa­sau­ly­je. Skir­tu­mas mil­ži­niš­kas. Jei Nost­ra­da­mas sa­ve pa­smer­kė, tai po jo pa­ju­dė­jo jau­ni moks­lo pro­ce­sai. Jei pra­na­šai pa­smer­kė sa­ve, tai po jų at­si­ra­do Nau­ja­sis Tes­ta­mentas. Jė­zus ne­gąs­di­na. Jis pa­va­sa­ris, jis ry­tas. Va­ka­ras ra­sis vė­liau, kad pro­tas im­sis re­li­gi­jos. Ka­da sa­vy­bes ims keis­ti žo­džiais ir ma­ny­ti, kad tai vie­nas ir tas pats.

 

 

3.3. LAIKAS PRADĖTI SKIRTI

 

— Vi­si, su ku­riais kal­bie­si, tei­sūs, — pa­sa­kė Tat­ja­na. — Aš se­niai pa­ste­bė­jau, kad kiek­vie­nas su­si­ki­vir­či­ju­sių žmo­nių iš sa­vo po­zi­ci­jos tei­sus.

— “Tu tai pat tei­si šitai pa­ste­bėdama” pa­sa­ky­tų iš­min­čius Cho­dža Nas­re­di­nas. Kol ne­pa­si­keis ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai, bus vi­siš­kas cha­o­sas. Pri­si­mink, kaip leng­vai vai­kys­tė­je tau se­kė­si kon­tak­tas. Pri­si­mink, kaip trau­kė ta­ve ten, kur bu­vo įdo­mu. Kiek­vie­ną kar­tą tai už­si­pil­do džiaugs­mu. Tai­gi, kon­tak­tiš­ku­mas — tai vie­na psi­chi­kos pu­sė. Jam prie­šin­gas — nei­gi­mas. Ta­da vis­kas da­ro­ma to­dėl, kad rei­kia. Žmo­gus ko­vo­ja pats su sa­vi­mi ir su vis­kuo, kas pa­smer­kia jį ši­tam “ bū­ti­na”, “taip pri­im­ta”, “rei­kia pa­ken­tėt”. Tai dvi vie­na ki­tą nei­gian­čios psi­chi­kos ir cha­rak­te­rių sa­vy­bės.

— Iš to su­kur­tas gy­ve­ni­mas.

— Iš­min­tin­gas ma­to fak­tą ir ban­do jį įsi­są­mo­nin­ti, o kvai­lys guo­džia sa­ve tuo, kad tai vyks­ta su dau­ge­liu. Po­trau­kis su­tei­kia svei­ka­tą ir džiaugs­mus. Kas to at­si­sa­kys?

— Ne­ga­li­ma gy­ven­ti, taip, kaip no­ri­si.

— Štai čia vi­si ir pa­puo­la į spąs­tus. Iš čia ir ky­la ta ne­si­bai­gian­ti ko­va. Kiek­vie­nas, per­žen­gęs ri­bą, ins­tink­ty­viai pra­de­da lip­dy­ti pa­gal sa­ve. Taip, ins­tink­to ve­da­mi, pri­tai­ko sau vy­rus, žmo­nas, vai­kus. Taip, ins­tink­to ve­da­mi, vi­suo­me­nė­je try­pia ki­tus. O jei tai ne­pa­vyks­ta, tai rė­kia apie ly­gia­tei­siš­ku­mą, “sau­go­ki­te vy­rus”, “sau­go­ki­te mo­te­ris”. Ta­čiau vi­si jie tu­ri tą pa­čią sa­vy­bę.

— Ka­da tai at­si­ran­da? Bent jau vai­kys­tė­je kiek­vie­nas bu­vo kon­tak­tiš­kas.

— Vi­sų pir­ma rei­kia tie­siog skir­ti kon­tak­tiš­ku­mą ir gy­ny­bi­nę re­ak­ci­ją. Kon­tak­tiš­ku­me vis­kas nuo­sta­bu. Čia kiek­vie­nas už­mirš­ta apie “sa­vo”. Na­tū­ra­li ir be­tar­piš­ka trau­ka nuo­sta­bu­mą ga­ran­tuo­ja. Pa­va­din­ki­me tai vi­sos žmo­gaus esy­bės po­lia­ri­za­ci­ja į iš­orę. Šiai po­lia­ri­za­ci­jai prie­šin­ga gy­ny­bi­nė re­ak­ci­ja. Ji pa­si­reiš­kia kaip puo­li­mas, ka­dan­gi kal­tin­da­mas žmo­gus tuo pa­čiu puo­la.

— Iš­ei­na, kad be­si­skun­džian­tis taip pat puo­la?

— Tie­sa. Puo­li­mas bū­na ak­ty­vus. Jam sis­te­ma “da­na” iš­ski­ria tris cha­rak­te­rio ti­pus. Pa­sy­vus puo­li­mas taip pat tu­ri tris ti­pus. Ak­ty­viai puo­lan­tie­ji prie­kaiš­tau­ja, kal­ti­na, grin­džia “tei­sin­gu­mą”, “tie­są”, bū­ti­ny­bę gin­ti žmo­nes nuo nu­si­kal­tė­lių ir pa­na­šiai. Pa­sy­vūs puo­lan­tie­ji skun­džia­si. Jų skun­dai nu­kreip­ti į ak­ty­viuosius. Taip še­ši cha­rak­te­riai ku­ria vie­na — ag­re­si­ją. Ag­re­si­jos pa­skir­tis — vis­ką su­min­ky­ti pa­gal sa­ve.

— Su­pran­ta­ma, ka­da šei­mo­je vie­nas pri­si­tai­ko sau ki­tus. Ta­čiau vi­suo­me­nė­je...

— Vi­sų pir­ma, jei šei­mo­je tik vie­nas ri­kiuo­ja ki­tus, tai bar­nių ne­bus. Skan­da­lai pra­si­de­da, ka­da ir pas ki­tą cha­rak­te­ris toks pats. Taip, ne­są­mo­nin­gai, kiek­vie­nas sten­gia­si ki­tą pri­tai­ky­ti sau. Vyks­ta užuo­mi­nų ar­ba skan­da­lų ko­va. Čia tei­sių­jų nė­ra, nors kiek­vie­nas pa­tei­kia įti­ki­na­mus ar­gu­men­tus. Abu tei­sūs sau ir ne­kon­tak­tiš­ki vie­nas ki­to at­žvil­giu: du ba­tai — po­ra. Kai vai­kai už­augs iki nei­gi­mo pa­to­lo­gi­jos, jie taps tre­čiu ir ket­vir­tu “ba­tu”. Vi­si gy­vens vie­na sa­vy­be — nei­gi­mu.

— Tu ty­čia pa­brė­ži, kad tei­sių­jų ko­vo­je nė­ra, yra tik­tai sa­vy­bė.

— Bū­tent taip. Aš ne at­si­tik­ti­nai ap­si­sto­jau ties šei­ma. Čia ne­pa­sa­ky­si, ku­rį rei­kia pa­so­din­ti už gro­tų. Čia “tei­su­mo” pu­siau­svy­ra yra aki­vaiz­di. Čia nė­ra eli­ti­nės tei­sės eng­ti. Už šią tei­sę kau­na­si vy­rai su žmo­no­mis. Ko­vos ins­tink­tas ne­nu­rims iki pat sky­ry­bų, nes tai yra sa­vy­bė. Įvy­kiai jai ne­tu­ri įta­kos. Ši sa­vy­bė ne­pa­si­reiš­kia tik tuo­met, kai kas nors vyks­ta taip, kaip no­rė­tų­si.

— Va­di­na­si, ins­tink­tas tam­pa sa­vy­be?

— Tie­sa. Taip at­si­ran­da ne­nuils­tan­tys tie­sos ieš­ko­to­jai, “ko­vo­to­jai už tau­tą”, “ko­vo­to­jai už de­mo­kra­tiją”. Vai­kai šių sa­vy­bių ne­tu­ri, ir jų tar­pe nė­ra “ko­vo­to­jų už tei­sy­bę”. Jė­zus Kris­tus pa­si­šau­kia vai­ką pas pa­čius apaš­ta­lus ir sa­ko: “Kol ne­tap­si­te kaip šis kū­di­kis, ne­ma­ty­si­te dan­gaus ka­ra­lys­tės”. Tai­gi, kon­tak­tiš­ku­mas pa­nei­gia ko­vą.

— Jei kon­tak­tiš­ku­mas pa­su­ka žmo­gaus sie­lą į iš­orę, reiš­kia, be­si­gi­nan­tis ir puo­lan­tis nu­si­grę­žę nuo iš­orės.

— Šis po­sū­kis į sa­ve ir dėl sa­vęs au­to­ma­tiš­kai “iš­jun­gia” iš­orę. To­dėl pik­tas bu­kė­ja, be­si­skun­džian­tis — pri­slėg­tas ir silps­ta. Anks­čiau tai va­di­no Ego. Ta­čiau aiš­ki cha­rak­te­rių sky­ri­mo kul­tū­ra pa­laips­niui bu­vo pra­ras­ta.

— Ko­dėl?

— Nuo iš­ori­nio pa­sau­lio ir vi­suo­me­nės po­lia­ri­zuo­ti žmo­nės sie­kia pa­lenk­ti į šią sa­vy­bę ir ki­tus. Žiū­rėk, kaip įsi­utė­lis sten­gia­si įtrauk­ti į ag­re­si­ją ap­lin­ki­nius, o be­si­skun­džian­tis ban­do pa­trauk­ti ki­tų dė­me­sį. Ką reiš­kia už­jaus­ti be­si­skun­džian­tį ir už­gau­tą žmo­gų? Tai reiš­kia pa­suk­ti sa­vo dva­sią link to­kio pat nei­gi­mo. Tai pa­na­šu į gri­pą ar žio­vu­lį. Bū­na, jei nu­si­žio­vau­ja vie­nas, tai pra­de­da žio­vau­ti ir ap­lin­ki­niai, bet ne vi­si. Žio­vaus tik tas, kas prie to pri­ar­tė­jo.

— Čia taip pat ki­tų pri­tai­ky­mas sa­vo nei­gi­mo sa­vy­bei.

— Ne. “Žio­vau­ja” tik tam lin­kęs. Jie per­lau­žia lin­ku­sius į sa­vo nei­gė­jų ben­dri­ją. Taip at­si­ran­da di­de­lių gru­pių sti­lius ir sa­vy­bės. Ta­čiau grįž­ki­me prie kiek­vie­no iš jų fi­zio­lo­gi­nio pa­grin­do. Pa­na­šių­jų vi­suo­me­nė — tai re­zul­ta­tas.

— Še­ši ti­pa­žai tu­ri vie­ną fi­zio­lo­gi­ją?

— Ne. Še­ši aiš­kiai be­si­ski­rian­tys struk­tū­ra ir funk­ci­jo­mis va­rian­tai. Ta­čiau vi­si jie tu­ri vie­ną kryp­tį.

— Iš­ei­na, kad ir su­sir­gi­mų bus še­šios rū­šys?

— Taip. Čia at­si­tik­ti­nu­mų ne­bū­na. Nie­kas iš jų ne­tu­rės miš­raus ti­po pa­to­lo­gi­jos. Be­je, ge­rai, kad mes pri­ar­tė­jo­me prie su­sir­gi­mų te­mos.

— Me­di­kai su­sir­gi­mus ma­to kaip or­ga­niz­mo po­ky­čius.

— Tai fak­to kon­sta­ta­vi­mas. To­kios pa­sau­lė­jau­tos pa­grin­du me­di­ci­na pri­ar­tės prie ri­bos, tai yra prie ne­veiks­nu­mo. Vie­nas me­di­kais ar daug — vi­si jie tu­ri vie­no­dą pro­to sche­mą. Pas me­di­kus, kaip ir pas ki­tus, pa­sau­lė­žiū­ros pa­grin­das yra no­ras, kad bū­tų taip, kaip jiems no­ri­si. Tai už­da­ras ra­tas.

— Tu tu­ri ome­ny­je nei­gi­mo dva­sią pa­čio­je me­di­ci­no­je?

— Taip. Ne­nuos­ta­bu, kad me­di­kai “ko­vo­ja” su li­go­mis. Jie tal­ki­na li­go­niams jų ko­vos dva­sia. Tie­sa, vi­sa tai ins­tink­ty­vu, be su­vo­ki­mo. Tai­gi, ko­vos dva­sia — tai nei­gi­mo dva­sia. Li­go­nių be nei­gi­mo ne­bū­na. Pri­si­mink ste­buk­lin­gus iš­gi­ji­mus Jė­zaus Kris­taus ap­lin­ko­je. Pats Jė­zaus sti­lius ir pa­sau­lė­žiū­ra tvir­tai iš­mu­ša nei­gi­mą. Iš­gi­jo tik tas, kas ti­kė­ji­mu iš­mu­šė iš sa­vęs nei­gi­mą.

— Rei­kia su­pras­ti, kad ti­kė­ji­mas yra po­lia­ri­nė kon­tak­tiš­ku­mo kryp­tis?

— Taip. Ko­dėl šiuo­lai­ki­niai “ti­kin­tie­ji” ne­iš­gy­ja? To­dėl, kad jų “ti­kė­ji­mas“ ne­kei­čia jų dva­sios į prie­šin­gą — kon­tak­tiš­ką. To­dėl to­kia­me “ti­kė­ji­me” mal­dos už­pil­dy­tos pra­ši­nė­ji­mais. Pra­šy­ti Die­vo, reiš­kia pre­ten­duo­ti į tai, kad bū­tų taip, kaip pa­čiam no­ri­si. O ta­me sly­pi nei­gi­mas. To­dėl ste­buk­lų ne­bū­na.

— No­ri pa­sa­ky­ti, kad nei­gi­mas nei­gia ste­buk­lą?

— Taip. Kri­tiš­kas, abe­jo­jan­tis, be­si­skun­džian­tis, pra­šan­tis var­dan sa­vo eg­zis­ta­vi­mo sti­liaus — pa­smerk­tas. “Kas ne­pra­ras sa­vo sie­los, kad gau­tų ma­ną­ją, tas ne­iš­si­gel­bės” — sa­ko Jė­zus. O kas yra Jė­zaus dva­sia? Vi­sur kvie­ti­mas at­si­sa­ky­ti nei­gi­mo, abe­jo­nių, prie­var­tos, ko­vos. Tu­rė­ti Jė­zaus dva­sią reiš­kia vi­siš­kai pa­ša­lin­ti sa­vy­je nei­gi­mą. Ste­buk­lin­gai iš­gys tas, kas aki­mirks­niu at­si­sa­kys sa­vęs vie­no­kio ir pa­suks sa­vo esy­bę link kon­tak­tiš­ku­mo. Tai sa­vy­bės. Jos ne­tel­pa į žo­džius. Nei­gi­mas ir kon­tak­tiš­ku­mas ne­ga­li eg­zis­tuo­ti tuo pat me­tu.

— Tu vis­ką privedei iki to, kad su­ser­ga tik nei­gian­tie­ji.

— Taip yra. Ki­taip iš­min­čiai ir niek­šai iš­gy­tų pir­miau­siai. Ta­da moks­las ir prie­var­ta tap­tų re­li­gi­ja.

— Kuo čia dė­tas moks­las?

— Moks­lo pa­grin­das — pro­tas. Tik pro­tui kaip sa­vy­bė bū­din­gas nei­gi­mas. Ta­čiau grįž­ki­me prie su­sir­gi­mų. Da­bar į juos ga­li­ma žvelg­ti pa­pras­tai.

— Kaip į nei­gi­mo pro­duk­tą ir pa­sek­mę?

— Taip. Įsi­žiū­rėk į mu­tan­tų me­to­dus. Vi­si jie re­mia­si nei­gi­mu. Tai sti­lius. Tai jų dva­sia. Jei anks­čiau nei­gian­ty­sis sa­vo pyk­čiu trauk­da­vo ki­tą, tai pas­ta­ra­jam bu­vo pa­si­rin­ki­mas.

— Koks?

— Jei kaž­ka­da tu bu­vai pa­ki­lios ar kon­tak­tiš­kos nuo­tai­kos, tai kie­no nors pik­tžo­džia­vi­mas ta­vęs ne­lie­tė. Tu lik­da­vai šva­ri. Nors vis­ką ma­tei ir su­pra­tai, bet ne da­ly­va­vai. Da­ly­va­vi­mas bai­su tik ta­da, kai tai sa­vy­bė. Tai­gi, pik­tžo­džiau­to­jai ir be­si­skun­džian­tie­ji kvie­tė pri­si­jung­ti prie ben­dri­jos, prie ma­sės žmo­nių su vie­no­da sa­vy­be su­kū­ri­mo. Ne­lin­ku­siems į su­si­nai­ki­ni­mą bu­vo pa­si­rin­ki­mas. Mu­tan­tai at­ėmė ir ši­tą šan­są.

— Todėl vietoj žodžių: piktadariai, nusikaltėliai, prievartautojai tu įvedi žodį “mutantai”?

 — Taip mutantas — tai piktadarys laipsnyje. Jis ne tik pats kalapsuoja, bet jo dvasia nusiteikusi įtraukti ir kitus.

— Įsivaizduok ligonį, kuris deda visas pastangas, kad susirgtų visi aplinkiniai. Na dabar galima grįžti prie mokslo.

— Prievartos priemonių kūrimo pamatas yra moksliniai darbai?

— Būtent moksliniai. Nei kompozitorių ieškojimai, nei dailininkų atradimai, nei gurmanų įmantrumai, nei kūno kultūros metodai nepasitarnavo naikinant kitus. Kodėl tik mokslas tapo prievartos židiniu?

— Tu gi pats ankščiau sakei, kad tik žmogaus protas gimdo neigimo savybę kaip savarankišką.

— Tikrai. Be neigimo dvasios, be grynos neigimo savybės instinkte nei viena mintis apie naikinimą nešaus. Todėl mutantų terpėje susikaupė politikai, mokslininkai ir miesčionys. Visi jie vienos dvasios.

— Argi miesčionis sugebėtų sukurti prievartos priemones?

— Miesčionis-mutantas sudaro terpę. Jis instinktyviai palaiko nusikaltėlius. Jis skatina “apsaugą”. Jis pritaria “teisingai” prievartai. Politikui - mutantui belieka tik motyvuot, kad prievarta “teisinga” vardan “demokratinių pertvarkymų”. Tačiau mokslas gali būti ir kaip žinios. Žinios gali tarnauti ir kūrybiniams tikslams. Pavyzdžiui, žinios apie žemės ūkį arba žinios apie gamtos stichijas. Aišku mutantai panaudos šias žinias dirbtinėms katastrofoms ar badui sukurti.

— Tai reiškia, kad mokslininkus taip pat galima suskirstyti į mutantus ir kūrėjus? Tai bus sudėtingiau.

— Kodėl?

— Mutantą-politiką ar mutantą-miesčionį lengva pažinti pagal neigimo dvasią. Pakartosim. Kritiškumas gerina savitarpio supratimą?

— Ne. Kritika tai jau nepritarimas. Tai, kad nesutinka būtent kritikuojantysis, reiškia, kad neįtiko jam asmeniškai. Taip jis ir neigia…

 — Bet niekas nepasakys, kad neįtiko būtent jam, o kalbės visų ar teisingumo vardu, — papildžiau aš esminį kritikuotojų psichikos momentą.

— Kritiškumas, nepasitenkinimas, skundas, ginčas, agresija, visa tai neigimo rūšys… Nejaugi jos visos susijusios su mutantais?!

— Ne. Tai — tik dirva. Čia gimsta mutantai. Tibete šią dirvą įvardino kaip penkis nuodus…

— Tu kalbėjai apie šešis charakterius.

— Taip vakarietis žmogus turi papildomą šeštą fiziologinio pagrindo įvairybę. Ir taip neigiantysis pasuko savo esybę priešinga kryptimi.

— Vadinasi pakito jo fiziologija?

— Taip. Todėl mokslininkai-mutantai, vykdytojai-mutantai ir politikai-mutantai ieško poveikio priemonių žmogaus fiziologijai.

— Galima paprieštaraut, nes buvo priemonės veikti psichiką diskriminacija ir “durnynais”.

— Tie Čebrikovo ir Brežnevo “pasiekimai” pasirodo nėra pakankamai efektyvūs. Jie turėjo įtaką kritikuotojams, kurie ieškojo “teisybės”, bet nedarė poveikio sveikos dvasios žmonėms. Būtent kilnūs ir tyros dvasios žmonės kelia didžiausią pavojų mutantams. Kūrėjas ir naikintojas — nesuderinami.

— Todėl J. Macak, o vėliau Bažanovas pasakė, kad Lenskis ne mūsų žmogus. Taip, visos tavo programos sudarytos žinių kūrimo linkme.

— Matai, mes prisilietėme prie pačio painiausio momento apie žinias. Įsitikinęs, kad mutantas-mokslininkas save laiko kūrėju. Kad būtų akivaizdžiau, pažvelkime į rytų vienuolynus.

— Kodėl ne į vakarų krikščionybę?

— Teologai laikui bėgant tapo teoretikais. Jie tiek pakenkė Jėzui Kristui, kad jėzuitų prievarta ir inkvizitorių obskurantizmas tapo akivaizdžiu mokymo ir jo nešėjų neatitikimu. Rytų vienuolynuose tai įvyko nežymiai, be to krikščionybėje nėra vienuolynų su savarankišku kodeksu. Todėl, jei užgimtų mokymas priešingas Jėzaus mokymui, tai paralyžiuotų visus vienuolynus. Taigi išskirtiniu bruožu rytų vienuolynuose tapo žmogaus tyrinėjimas.

Akivaizdūs yra ne tik stebuklai, kuriuos ten gauna, o kūrimas. Ten nėra prievartos temų. Be to, visi šių lamų-mokslininkų pasiekimai akivaizdžiai parodo konkrečius pagerėjimus, o ne žmogaus savybių sumenkinimą. Sugrįžkime prie Vakarų medicinos mokslo. Nėra čia tokių rodyklių, kad žmogus išgyventų ekstremaliose sąlygose dėka tokių žmogaus tyrinėjimų.

— Jie kovoja su ligomis…

— Būtent, kovoja.

— Jie dirba su ligoniais…

— Ir “peni” pačią ligos idėją.

— Jie išgydo…

— O tai dar klausimas. Ką reiškia “išgydyti”? Ar jie gali sugrąžinti emocijas ir sodrų sveiko žmogaus gyvenimo skonį. Kas iš to, kad praeis skausmas? Ar jie gali pilnai grąžinti prarastas viso organizmo sistemos funkcijas?

— Kalbama apie funkcijų atstatymą.

— Nesąmoningas melas. Žmogaus organizmas — vieninga sistema. Jeigu nori atgaivinti, pavyzdžiui, kepenų funkcijas, privalai ne tik pasveikti, bet ir atjaunėti iki to laiko kada susirgai. Būna serga metų metus. Kas išgydys organą, tas atjaunins visą žmogų. Ir tai dar ne viskas, išgijusiam privalo grįžti sveiki emociniai-psichiniai išgyvenimai.

— Tai per daug idealu.

— Nė kiek. Paprasčiausiai medikai turi kukliau kalbėti. Taigi, grįžkim prie rytų vienuolynų. Ar jiems reikalinga “išgijimo” tema?

— Nėra nukrypimų — nėra ko gydyt?

— Puiku! Kūryba neturi nukrypimų, tai yra patologijų. Nors apie patologijas jie žino daugiau nei Vakarų mokslininkai.

— Kodėl?

— Vakarų medicinos pagrindas yra intelektas. Jis dvilypis ir tinka kalbant apie traktorių, kompiuterį, bet ne apie žmogų. Upanišados, Vedantos, budizmo mokyklų praktikos pagrindo esmė yra advaita, tai yra, dviženkliškumas lieka pabaigoje.

— Todėl jų technika silpnai išvystyta?

— Technika — tai išorinis primityvus Žmogaus pavidalas. Bet medicina savo pasaulėžiūroje remiasi šiuo pavidalu. Todėl iš žmogaus padaryti primityvesnę būtybę visumoj yra medicinos ir mokslo jėgoms. Štai kodėl mutantai įsikibo ne į dailę, o į mokslą ir mediciną. Jiems neduota gerint žmogiškųjų parametrų. Biologai, mikrobiologai meluoja avansu. Jie žada išgydymą, o iš tikro ligonių skaičius auga. Faktas — užsispyręs dalykas.

— Bet pagerėjimą kiekvienas politikas žada …

— O iš tikrųjų melo faktas. Kova su nusikalstamumu tik stiprina nusikalstamumą.

— Kodėl?

— “Teisingieji” nusikaltėliai ir nusikaltėliai, kuriuos reikia naikint, turi vieną stilių ir dvasią. Net jų fiziologija vienoda.

— Ką tu turi galvoje, sakydamas “teisingieji” nusikaltėliai?

— Dabar, kaip niekad, matyti akivaizdus “teigiamojo” santykinumas. Liaudies vardan, tai yra masių, Stalinas naikino pavienius. Pavienių vardan, tai yra elito, Jelcinas engia mases. Tada džiūgavo milijonai žmonių, dabar džiaugiasi, bet retas. Caras ir dvariškiai taip pat maudėsi gerovėje, tuo tarpu kareiviai tūkstančiais puvo apkasuose. Dabar carą išgarbino iki šventųjų, o kad jis — savo liaudies žudikas užtušavo dabartiniu stiliumi.

— Taip, pastebima, kad formacija pasikeitė į diametralią dvasią.

— Iš šio pavyzdžio lengva įžvelgti “teisingų” ir “neteisingų” prievartų santykinumą. Ir taip, kas turi jėgos instrumentą, tas tuojau pat kalba apie teisingumą ir įstatymiškumą. Žudikai tokiu būdu tampa herojais. O jie kaip buvo žudikai, taip jais ir liko savo prigimtyje. Bet mutantams reikia ne tik maitinti juos, bet ir drąsinti. Kitoje pusėje irgi žudikai, bet “neteisingieji”. Kol tie nestos tarnybon pas “teisinguosius” naikintojus, juos žemins ir naikins. Tik teroristai kovoja su teroristais. Teroristai prie valdžios kvalifikuotesni. Jie gyvena komforto sąlygomis ir liaudis juos maitina. “Naivieji” teroristai maištauja prieš tapačius sau, bet nekontroliuojamus.

— Nekontroliuojamus tu laikai spec. tarnybas?

— Taip, žmonės su naikinimo dvasia prasiskverbė į teisėsaugos sistemą. Čia terorui pati palankiausia vieta. Jie nekontroliuojami. Jie maitinasi sąskaita tų, kuriuos naikina. Jie laiko save herojais. Jie trokšta pagyrimų ir apdovanojimų. Jie pretenduoja į geresnį aptarnavimą ir pensijas. Jie — mutantai pagal fiziologiją ir atitinkamą elgesį. Jie mėgsta meną, kuriame šlovinamas naikinimas. Jie tarnauja tokiems pat šeimininkams. Užtenka prisiminti, kad Stalinas sušaudė ne vieną iš tokių liaudies naikinimo rėmėjų NKVD vadovybėj. Tačiau “demokratinių pertvarkymų” persvara pavienių naudai atvedė iki prievartos protrūkio iki genocido lygio. Stalino neapkaltinsi genocidu, nors represijos buvo nemažos. Mutantai dabar turi nuostabią dirvą B. Jelcino “demokratinių pertvarkymų” bazėje. Iki Brežnevo laikų naikintojus kompensuodavo visuomenės kultūra ir dvasia.

Daryti niekšybę buvo gėdinga. Nuo “genialiojo” sekretoriaus laikų niekšybė tapo skatinama. Savanaudžiai surado gerovę, kaip žuvis vandenyje. Mokslininkai kenkėjai buvo skatinami ir apdovanojami. Patobulinti žmogų nuo šiol niekas nesiruošė. Ginklai ir dar kartą ginklai. Kuo baisesnis sunaikinimas, tuo labiau džiūgauja mutanto siela. “Branduolinė bomba! Pabandyk paliesk mūsų valstybę” — džiūgavo mutantas - miesčionis. O dabar tas pats miesčionis, išpenėjęs padugnes, pats kaukia nuo jų jungo. Ir vis dėlto tai išsiaiškinti nėra sudėtinga.

— Nesudėtinga?! Politika, ekonomika, teisėsauga, mokslas, filmai mutantams, medikai, psichiatrai, mikrobiologai, virusologai ir genetikai…

— Na ir kas? Visa tai profesijos, jos lengvai išaiškinamos ne pagal jų įvairovę, o pagal stilių naikinti. Tarp kitko, atkreipk dėmesį į genocido vystymosi evoliuciją ir SS priemones. Hitleris vokiečių tautos vardu pradeda išrinktų tautų genocidą. Himleris išvysto lagerių tinklą ir laboratorinius eksperimentus su žmonėmis. Stalinas vykdo represijas skaičiumi vyraujančios minios vardan. G.G. Jagoda, N.I. Ježovas, L.P. Berija organizuoja koncentracijos stovyklas ne pagal nacionalinius požymius, bet pagal žmonių įsitikinimus. L.I. Brežnevas žengia dar vieną žingsnį. Dabar koncentracijos stovyklos nereikalingos. Vis dar reikalingos “psichuškės”, tačiau jau J.V.Andropovas ir V.M.Čebrikovas ruošia iš valstybės koncentracijos stovyklą.

Naikinami dabar tie, kurie neturi savo “kailio” interesų. “Savų” neliečia. Tačiau įsiplieskia godžiųjų banga. Dabar M.S. Gorbačiovas suduoda dvigubą smūgį. Jis dirbtinai organizuoja ekonominį stresą ir pajungia ištisą armiją kliudančiųjų naikinimui. Šalis paversta pasirinktinio pažeidimo koncentracijos stovykla. V.V. Kriučkovas SS armiją aprūpina pasirinktiniam pažeidimui. B.N. Jelcinas žengia eilinį žingsnį ant Rusijos tautų. Jis vadovauja ekonominiams plėšimams, tačiau neatšaukia SS. Priešingai, SS darbas supaprastėja perdavus teises į VRM rankas. Dabar padarysime išvadas. Didžiulė masė žmonių patyrė smūgį ekonominių plėšimų, apkrėtimo virusais ir bakteriologinėmis priemonėmis būdu, buvo pasmerkta cheminėmis kančiomis. Kas didžiulėje šalyje iš to laimėjo? Tokių daugių daugiausiai 10%. Nukentėjo 90%! Nebuvo tokio nusikaltimo nė vienoje epochoje. Jį galima prilyginti karui. Kas gi naikinamas? “Kailininkai”? Jie — visada “gelbėtojų” gretų priešaky. Dabar aišku, — kuo tvarkingesnis ir garbingesnis žmogus, tuo labiau tikėtina, kad jis jau įtrauktas į “kompiuterio” sąrašus.

— Kaip gi atpažinti kūrėjus, jei netgi temos mene tarnauja ir susideda iš naikinimo?

— Tu konstatuoji masiškai paplitusį faktą.

— Televizorius, korespondentų temos Valstybinėje Dūmoje, filmai apie “teisingus” žudikus... Argi visa tai — ne rodiklis? Aš vaikštau po parduotuves, — žmonės įsitempę ir kiekvienas pasiruošęs pasakyti ką nors grubaus...

— Tai yra, pasiruošęs užsiverti ir kolapsuoti. Na ir ką! Kiekvienam savo. Kas juos gelbės, jei ne jie patys. Kiekvienas iš jų nori, kad būtų taip kaip jis trokšta. Tai nerealu. Jeigu vienas pretenduotų didžiulėje gerai nusiteikusių žmonių masėje, tai kiti lengvai pasitrauktų. O kada kiekvienas traukia teisybės “antklodę” į save, tai jų dalia — graužatis.

— Negalvojau, kad tu gali kalbėti žiauriai.

— Aš nesu kokybėje ir nesu bendrininkas. Žvelgiu į faktą. Šią savybę turi turėti kiekvienas protingas žmogus. Būti bendrininku reiškia pereiti ribą iš harmoningos pusiausvyros į patologiją.

— Kokią pusiausvyrą?

— Ta riba, kai prasideda charakterio, o po to fiziologijos liga. Ligos nebūna atsitiktinės... Tačiau, metas ruoštis forumui. Paruošti programą, kvietimus ir viską, kas būtina. Reikalų daug. Terminai nenusakomai trumpi.

 

 

3.4 TERPĖ

 

— Naudodamasis visos Rusijos forumo prezidento statusu, turiu galimybę pakviesti į būsimą forumą atstovus iš kitų pasaulio šalių, — pasakiau pirmiesiems susirinkusiems entuziastams.

— Ką kviesim? Mokslininkus? Visuomenininkus? — paklausė Liudmila Minčiakovskaja.

— Visus, kas domisi neįprastu.

— Kaip pavadinsime tokį susirinkimą su jo temomis?

— “Trečiojo tūkstantmečio Žemės namai”. Kalba eina ne apie jau nusistovėjusius naujų reiškinių dėsnius, o apie etinę ir moralinę žmonių pusę. Mokslininkai agresyviai nusiteikę prieš viską, kas neįprasta. Politikai užmiršo tautą ir užsiima dalybomis, plėšimais. Spec. tarnyboms leista vykdyti sadizmą ir genocidą. Kas dar iškels kuriančiąją temą, jei ne mes?

— O jūs susipažinęs su Jelenos Ivanovos Rerich mokymu? Mūsų — ištisa grupė.

— Nikolajaus Konstantinovičiaus Rericho veikalai yra mokslininko-romantiko. Su jais susipažinau dar 1961 metais. Tuo pačiu metu perskaičiau Jelenos Rerich, Jelenos Blavatskajos, Krišnamurčio teosofinius traktatus. Išstudijavau Danilą Andrejevą. Visi šie rašymai teturi gerus ketinimus. Jie skatina susidomėjimą, tačiau neturi instrumentinio turinio.

— Instrumentinis turinį turi Kastaneda, — pasakė Aleksejus Pižonkovas.

— Gal nediskutuokime. Instrumentinėmis aš vadinu tokias žinias, kada kaip elektronikoje: bet koks specialistas, nepriklausomai vienas nuo kito, ima schemą ir surenka veikiantį stiprintuvą.

— Siūlau įtraukti Igorio Čarkovskio tyrinėjimus, vaikų gimdymas po vandeniu — unikalus ir yra kuriančiojo charakterio, — pasiūlė Sergejus Ivliovas, o po to pridūrė — manau, kad mokslinis metodas bus geresnis pagrindas.

— Mokslininkas turintis vardą sėdi ir laukia, — atsakiau aš į tokį pasiūlymą.— Iš karto atmeskite iliuziją. Jie nerizikuos savo lengvatomis.

— Kvantinių procesų srities darbuose — ištisa fizikos revoliucija.

— Nereikėtų painioti pirmųjų atradėjų, tokių kaip Einšteinas ir Plankas, su dabartiniais.

— Man atrodo, kad prie pirmosios daugiapoliariškumo pakopos mokslininkai jau priėjo, — įterpė repliką Tatjana Šašuta. — Ypač kai kalbama apie mikropasaulį. Be to, žinomi Ochatrino, Zajevo, Avramenkos, Lisino ieškojimai. Jie labai panašūs į pirmos pakopos daugiapoliariškumo sistemas.

— Taip, naudojant dvipoliarinius šaltinius, galima pereiti prie sistemiškai-struktūrinės energetikos. Tačiau, kad mokslininkai “pribręstų” iki daugiapoliarinių prietaisų, jie turi savyje išvystyti atitinkamas mąstymo funkcijas. Kitais žodžiais tariant, iš vienos pusės jų laukia transcendentinės sąmonės treniruotės, iš kitos — daugiapoliarinių sąveikų nešiotojų sukūrimas.

— Bet tada tu niekada nerasi bendros kalbos su Mokslų Akademija. Mokslininkai ne tik neapmąsto mąstymo procesų ir jie vyksta “savaime”, be to, kas iš jų ims treniruotis? — paprieštaravo Tatjana. — Dabar suprantu, kodėl diskusijų metu tu klausi: “Kokiais organais jūs ketinate įsisavinti daugiapoliarinius prietaisų poveikius, jei tų funkcijų neturite savyje?” Mokslininkai tavęs nesupras!

— Tai nebūtina. Juos “nustums” nauja karta. Kalbant apie Akademiją, tai ruošdami bioenergetinio lygio specialistus, mes sukursime naują žmonių bendrijos organą, o kol kas šių pareigų imasi asociacija “Kūryba”.

— Jei asociacijos nesutriuškins. Istorijoje pozicijų be mūšio niekas neužleido, — pasipriešino Tatjana.

— Reikalas tas, kad jų sritis nueinanti, ir manęs tai nedomina.

— Bet kažkas paskyrė tau terorą?

— Tai laikina — dėl neišmanymo. Be to, mutantai kol kas triumfuoja. Jiems vis tiek, ką naikinti, svarbu patenkinti savo instinktą. Kas dėl mokslininkų, tai jie naiviai galvoja, kad daugiapoliariškumą galima įsisavinti panaudojant egzistuojančias žinias. Greit jie ims tausoti tokius kaip aš, o kol kas… Todėl siūlau Forumui neskirti jokios konkrečios temos. Lai kiekvieno pasaulis ir žinios būna lygūs. Dabar svarbiausia, kad mutantai mūsų nesugniuždytų. Veikti reikia greitai ir netradiciškai.

 

 

                                                       *                      *

                                                                   *

 

Asmeniškai mano reikalai kol kas nelinksmi. Vyksta nelygios grumtynės.

Paslapties iš daugiapoliariškumo aš nedarau, bet tokių, kaip Okšinas, likimas man nedovanoja. Išmoksta lėtai. Tarp kitko, Vladimiras turėjo privalumų: nuo ryto iki vakaro jis buvo šalia. Sumanymas mokyti mokinius kol kas nepasiteisina. Tai ir suprantama. Išsiveržti iš uždaro visur esančių dvipoliarinių žinių sąveikų rato nelengva. Jei būtų kitaip, Mokslų Akademija seniai būtų pasiūliusi, vietoj kosminių laivų ir atominių elektrinių, erdvės iškreipimą su perėjimais iš erdvės į erdvę ir šaltą termobranduolį. Tai nesudėtinga, bet tik tada, kai sąmonėje gims daugiapoliarinės dharmos.

Ir vis tik, pradinę tikrovę reikia žinoti “pačiupinėjus”.

Su profesoriumi Aleksandru Vasiljevičiumi Černetskiu mes greit radome bendrą kalbą. Su plazminiais-vakuuminiais prietaisais jis prisikankino tiek, kad jį būtų galima priskirti prie “muštų”. Paprastučiai prietaisai pareiškė apie savo fantastiškas galimybes — išėjimo galingumas 10 kartų didesnis nei įėjimo.

Aleksandras Vasiljevičius nesako, kad naudingumo koeficientas čia — 700-1000%. Matyt, saugosi.

Ekspertų buvo daug, ir štai dar vienas jų — Vladimiras Nikolajevičius Lisinas irgi tapo mokslo sistemos “atsiskyrėliu”, taip pat ėmė daryti prietaisų stebuklus.

A.E. Akimovas į asociaciją nestojo. Anatolijų Jevgenjavičių gerai pažinojo Genštabe, Gynybos Ministerijoje, padarė tos pačios Tarybos Mokslo ir Technikos Valstybinio Komiteto nariu. Žino jį ir KGB.

Pirmajame susitikime jis elgėsi laisvai, bet buvo atsargus su terminologija. Susitikimas su Černetskiu ir Lisinu parodė, kad pakanka man išgirsti keletą terminų, ir aš galiu nubraižyti jų prietaiso “nau—hau” schemą. Po to kalbėjausi su jais sutarta kalba, nors ir “tempiau antklodę į save”. Vis dėlto, savo išvadų jie taip pat neatsisakė.

Netrukus susipažinęs su daktaro Dziano darbais, Grošavenio, Karulino ir daugelio kitų idėjomis, galutinai įsitikinau, kad visi susispietė ant pereinamojo tiltelio. Tai sistemiškai-struktūrinė energetika.

Man nedavė ramybės “NLO” ir fantomai, kurie “buvo apčiuopiami” daugiapoliariniais prietaisais. Kokia buvo jų prigimtis: jie sukurti prietaisais, kilo stichiškai ar nežemiški? Jei prietaisų, tai kitas tyrinėtojų sluoksnis paslėptas labai giliai. Tokiu atveju nesuprantama, kuo aš asmeniškai jiems sukėliau nerimą? Pasiekę tokį lygį, jie turi žinoti, kad iš daugiapoliariškumo daryti paslaptį beprasmiška. Čia, atvirkščiai, reikia rūpintis, kaip paruošti valstybės ir visos žmonijos atitinkamą potencialą. Čia jau ne iki paslapčių. Žiūrint iš tų pozicijų, aš jiems būčiau “parankus”.

— “Gal būt užsienio tarnybos rūpinasi Rusijos potencialo išnaikinimu. Tame jie protingesni. Pakanka pripaistyti apie pavojų ir pasiūlyti pasirašyti protokolą, ir Rusijos politikai bei mokslininkai-administratoriai parašys nutarimą slapta naikinti kiekvieną, kas atsitiktinai prieis prie naujų galimybių?” — galvojau aš. Prisiminiau, kaip 1988 metų spalyje konsultavau užsienio “specus” šaltojo termobranduolio klausimu. Lygis buvo toks pat, kaip ir “mūsiškių”. Taip pat įstrigo dvipoliarinių supratimų rate.

Tačiau jei nėra gilesnės srovės, tai kas nukreipė į mane “organus”? Akimovo juk nenuodija.

Arba kažkas gerai gaudosi daugiapoliariškumo lygiuose ir mane nutarė prislopinti, arba kažkas, drebėdamas iš pavydo, yra patikimas “organams” ir SSSR CK. Atminty iškilo susitikimai su SSSR MA mokslininkais.

Laikas parodys. Stalinas ir Hitleris labiau slaptino savo darbus, bet nusikaltimai išaiškėjo. Tai taip pat nusikaltimai. Ir ne tik todėl, kad cheminius nuodus ir bakterines priemones naudoja Valdybos narių ir tų, kas būna kartu su jais atžvilgiu, nusikaltimas yra pačioje nežmoniškoje “autorių” ir jų vykdytojų prigimtyje.

Lyg atsakydami į šį klausimą, mane pakvietė į susitikimą.

— Yra dėl ko jaudintis, Vasilijau Vasiljevičiau. Mes gavome slaptų tarptautinių susitarimų kopijas.

— Ar galiu jas perskaityti?

— Tam mes jas ir atnešėme. Kol kas, kaip ir anksčiau, visa tai lieka tarp mūsų.

— Suprantama. Bet kodėl gi jums nesuorganizavus savo judėjimo? Štai iš dokumentų aiškiai matyti, kad talentingi vaikinai bus naikinami. Sukūrė aiškūs savanaudžiai. Negi neaišku, kad grupė prijaukintų ir įslaptintų mokslininkų nesukurs visuotino naujų žinių potencialo. Kas būtų įvykę, jei Stalinas būtų užslaptinęs radiją arba elektrotechnikos dėsnius?

— Kliedesys, žinoma, bet kliedesys su teroru.

— Taip. Klausimas daug gilesnis. Tas, kas slaptina, pažeidžia savanaudiškus interesus. JAV ir Anglija turi iš to naudos. Bet pačia didžiausia ”paslaptimi” būtų milžiniškos šalies gyventojų kartos konkurentams nepasiekiamos žinios. Šiomis špargalkėmis mutantai užkerta tokį šansą.

— Brežnevui pakako ant krūtinės prisegti eilinį barškutį ir “imk jį plikomis rankomis”. Gorbačiovas — piktadarys ir dar silpnos kultūros. Valstybiniais klausimais jis neįžvalgus. Todėl jis su malonumu pasirašinėja tokios rūšies slaptus nutarimus.

— Bet juk yra to genocido autoriai?

— Taip. Štai jų pareigybės ir pareigos.

Man net akys aptemo iš pasipiktinimo.

— Nusikaltimą išdalijo Valdyboms ir tarnybinėms padėtims! Kiekvienas švarus! O vaikinai — talentai žūva kaip atviroje koncentracijos stovykloje! Ir jūs, žinodami tokią situaciją, nieko neveikiate?

— Veikti reikia apgalvotai. Pražūti nesunku. Žūti beprasmiška…

— Apdorotinų nuodais ir virusais sąraše — profesoriaus Černeckio, Igorio Čarkovskio vardai. O tie kuo neįtiko?

— Yra “gudragalviai”, štai jų vardai. Jie sprendžia, ko pasigailėti, o ką įtraukti į sąrašus.

— Ar tie “gudragalviai” žino apie tai, kas bus su žmonėmis, kuriuos jie įtraukė į sąrašus?

— Gal ir nežino. Gal numano.

— Anksčiau ar vėliau tarptautinis teismas, koks įvyko nacistams Niurnberge, bus ir naujiems nusikaltėliams. Išdalintas nusikaltimas suteiks jiems galimybę mekenti apie tai, kad jie vykdė vyriausybės pavestą reikalą. Tuo teisinosi generolai-budeliai Niurnbergo procese. Reikia padaryti taip, kad nusikaltėliai būtų perspėti jau dabar. Iš savo pusės aš parašysiu knygą “Prezidentas ir vienas lauke — karys”. Tai man patarė Igoris Petrovičius Volkas.

— Volkas taip pat ašmenimis vaikšto. Bet jo kol kas neliečia.

— Knygos tikslas bus perspėti. Kiekvienas, kas dalyvauja išdalintame nusikaltime supras savo vaidmenį. Prieš publikuojant šiuos sąrašus, “mutantus” reikia priremti “prie sienos”. Neturi būti atsikalbinėjimų, kad jie nežinojo, jog yra genocido dalyviai.

— O jei knygą blokuos?

— Parašysiu kitą. Paskui trečią, ketvirtą. Nusikaltę prieš žmoniją turi stoti prieš žmonijos teismą. Pačios knygos jau bus teismas.

— Reikia kruopščiai pasiruošti įrodymams…

— Kam mes turime įrodinėti? Mutantams!? Matyt, to jie ir tikisi. Nesulauks. Tai jie turės įrodinėti.

— Jūs nepakankamai vertinate jų metodus ir stilių…

— Žinau, žinau… Nurašė NKVD nusikaltimus, nurašys ir KGB nusikaltimus. Jūs nepastebite, kad laikai keičiasi. Tikėjimo tokia vyriausybe daugiau nebebus. Todėl motinoms kils klausimas: kas žudo jų vaikus? Jos panorės sužinoti žudikų vardus. Greit žmonės susivoks, kad nusigavęs iki valdžios, toks pat žmogus, kaip ir jų kaimynas. Kokiu pagrindu jis vadovauja jų sveikatai ir jų vaikų gyvybei.

— Vadovui tartum duodama teisė.

— Vadovauti, tai yra derinti pagal funkcijas, bet ne savo nuožiūra arba saujelės bendrininkų nutarimu rengti karus arba genocidą. Prieš pasirašinėjant tokius slaptus tarptautinius susitarimus, pirma reikia paklausti tų, kas tuos veltėdžius maitina. Gavosi paradoksas: tie, kas gaują maitina, net nežino apie jų užmačias. Milžiniškas žmonių skaičius tapo nedidelės saujelės nusikaltėlių užgaidų, smegenų ir valios įkaitais!

— Jūs perdaug sąžiningas žmogus ir mąstote idealiai…

— Kuo čia dėtas mąstymas. Dokumentuose jūs juk man atnešėte faktą. Kokios čia mintys?

— Žmonės neišauklėti taip tiesiai žiūrėti į daiktus ir ypač neišauklėti daiktus vadinti savais vardais. Tradicija…

Tradicija yra Radiščevas, Nekrasovas. Tai rusai. Carą dekabristai pavadino savo vardu. Argi tai ne tradicija mokėti žiūrėti faktui į veidą.

— Visuomenė nepasiruošusi tokiai tiesiai pažiūrai pagal faktus.

— Konstitucija kiekvienam prieš “nosį”. Ten neparašyta, kad esantys valdžioje neprivalo laikytis to, kas parašyta ir nebaudžiami gali žudyti žmones. Beje, o jūs ar ne visuomenė?

— Mūsų mažai.

— Dekabristų taip pat buvo mažai… Pasidalinkime vaidmenis: mano užduotis — mokyti žmones į daiktus žiūrėti taip, kaip yra; jūsų užduotis — sekti, kad mutantai neišslystų, kad jų vardai nenuskęstų visuotiniame “smerkiame”.

                  

                                                                   *                      *

                                                                               *

 

 Gynybos Ministerija į problemą žiūrėjo švelniai. Reikia deramai įvertinti Igorį Vasiljevičių Jegoriškiną. Nepaisant to, kad 9-tos Valdybos posėdyje teisėjiškai aimanavo Akimovas, Koganas ir dar kažkokie specialistai, Igoris Vasiljevičius buvo bešališkas.

Su kariškiais man pavyko. Pulkininkas Maidikovas — Šarvuočių ir Tankų Karinės Akademijos dėstytojas, slaugė mane savo bute, kai 1989 metų lapkričio pabaigoje vos neiškeliavau į “aną pasaulį”. Žemės ūkio Akademijoje pas Aleksandrą Vygovskį iš pradžių kaip įprasta jie panaudojo lakiuosius nuodus. Rytą Aleksandro dukra negalėjo eiti į mokyklą: iš nosies ėmė tekėti kraujas. Aleksandras sunerimo. Tokius dalykus jis žinojo. Kaltinamas politika, 2,5 metų jis kalėjo ir štai ten, jis pasakojo, lakiųjų nuodų bandymai buvo atliekami su kaliniais, patalpinant juos į ”mirtininkų” kameras. Aš nutariau pakeisti butą, bet nespėjau. Dozė buvo žvėriška. Man atsivėrė česnaku kvepiančios kraujosrūvos. Tai buvo arseno nuodai. Po to, kaip ir priklauso pagal aukos apdorojimo schemą, panaudojo aerozolius su virusais. Organizmas neišlaikė kryptingai besikeičiančio komplekso puolimo.

Pulkininkas Maidikovas, žmona Irina ir dukrelė Tania tokio svečio, kaip aš, buvimą priėmė ramiai. Bet kurią minutę jų šeimą galėjo pradėti nuodyti. Aš netekdavau sąmonės, kliedėjau, vaitojau. Čia pat mane slaugė Tatjana Nikolajevna Šašuta. Treniruotas organizmas su “vaišėmis” susidorojo greitai, bet aš pajutau, ką gali nusikaltėlių gauja surinkta iš įvairių instancijų.

Budrumas buvo padidintas.

Reikia pasiruošti ir nusikaltėliams duoti atsaką. Atėjo laikas rūpintis ir kitais. Iš kur žinoti, kas dar, to nežinodamas, lėtą žmogžudystę lakiaisiais nuodais nurašo terapiniams susirgimams? Kiek jų? Mano turimais duomenimis jų — milijonai.

Kaip ir Brežnevo laikais, elitinės klikos nejaudina alkoholikai, bukapročiai, visuomenės išlaikytiniai. Jie “nepavojingi”. Paradoksalu, bet “pavojingi”, tai yra naikinami, tapo geriausi visuomenės žmonės, ir tie, kas yra žmogiškasis šalies potencialas. Nebus protingų, gamtos turtai taps nenaudingi. Didinga Rusija, bet turėdama silpnapročius “valdovus”, humanitarinės paramos laukia iš tų, kas tokių gamtos turtų neturi. Kodėl? Būdami negamybine jėga, jie pjauna šaką ant kurios ruošiasi pasodinti savo vaikus ir anūkus. Išnaikinus intelektualų potencialą, nėra ateities.

Vėl genocidas patvirtino, kad negalima neatsiskaitytinai tikėti tais, kas ateina į valdžią.

 

 

3.5.AMŽIAUS FORUMAS

 

— Mūsų ekstrasensų komanda yra ne blogesnė už jūsų asociacijos, — susitikime Kremliuje man pasakė J.V. Macakas, ir tą “mūsų” supratau kaip — “Kremliaus reikalų”.

Apie Genštabo, Gynybos Ministerijos ir KGB “komandas” aš jau girdėjau iš visų pusių.Vienišių neskaičiavau. Ilgos treniruotės ir darbas su daugiapoliarine aparatūra sustiprino organizmo bioenergetiką. O tikėtis reikėjo visko, kas tik įmanoma patologijos pusėn pasislinkusios vakarų pasaulėžiūros rėmuose. Klausytis apie treniruotus ir gabius ekstrasensus buvo juokinga. Vargu ar Kremliuje žinojo apie tai, ką aš mačiau vienuolynuose. Lamos stebuklų lygį pasiekdavo visu savo esybės kompleksu. Remiantis kiekviena pasaulėžiūra, galima gauti tik jai būdingą rezultatą. Vakarų pasaulėžiūros pagrindu galima išvystyti elektroniką, skraidymo techniką ir visa tai, kas yra negyvos gamtos lygyje. Bet kaip besistengtum, gyvoje sferoje negausi nieko, tik galimybę ją sunaikinti arba vesti į degradaciją. Gerai, kad dar gimdydamos nenaudoja savo smegenų… Kol nepasikeis pasaulėžiūra, orientacijos gyvenime kultūra, elgesio ir egzistavimo būdas, galima būti tikru, kad visa ta “ekstrasensorika” — blefas… Mažai kas tai suprato. Geistiną paskelbė tikrove.

Kitas reikalas — lakiųjų nuodų ir virusų panaudojimas. Gyvybės naikintojo “talento” dėka laikė ištisą armiją vykdytojų… Vieni suteikdavo gyvenamąją vietą ir su nusikaltimu galėjo nieko bendro neturėti. Kiti naudojosi žmonių, gyvenančių kaimynystėje, dažniausiai viršuje, patiklumu, gręždavo skyles ir, kaip įprasta, naktimis leisdavo aerozolį. Šią liniją mes puikiai atsekėme. Kai moki manevruoti, žinoti slaptas instrukcijas naudinga.

Mes galėjome sugauti vykdytoją bet kuriuo momentu. Tai “pėstininkai”, nors ir sadistai. Vargu ar jie žino “autorių”, susisukusį lizdą aukštai ant liaudies nugaros. Naikindami žmones, tie visi veltėdžiai maitinasi jų sąskaita…

Federacija siūlė ekstrasensų apsaugą, bet man to nereikėjo. “Dana” metodą aš įvaldžiau ne teoriškai. Visus “blokų” metodus jis pranoksta ne noru, kad taip būtų, bet tikrove. Beje, būtent sąžiningo ir atviro žmogaus charakteris padėjo mano sėkmingoms treniruotėms. Trokštantis privalumų, besiruošiantis gintis, pasmerktas nesėkmei. Treniruočių formulė paprasta: organizmas galimybes padidina tada, kai yra poliarizuotas į išorinį pasaulį, tai yra, kai kontaktuoja. Noras laimėti, apsauginės reakcijos, kritiškumas, abejonės, teorijų taikymas organizmą tuoj pat poliarizuoja į priešingą savybę.

Artėjo tarptautinis Forumas. Viršūnių požiūris Forumo atžvilgiu optimizmo nekėlė.

Kaip ir ankščiau, mane domino fantomai dar 1984 metais “apčiuopti” daugiapoliariniais prietaisais. Jie įsiterpė į laboratorinį eksperimentą, kurį sąlyginai pavadinau Šambala. Jau minėjau, kad mane labai domino visatos bioenergetikos ir noosferos bioenergetikos problemos. Aš nebūčiau ėmęsis gaminti prietaisų moksle, tai yra ten, kur kuriamos Žmogų primityvinančios priemonės. Darbas su prietaisais rodė turtingą energoinformacinį lauką. Kaip ir turi būti remiantis daugiapoliariškumo dėsniais, jis buvo visur. Ekranuoti jį metalu, betonu ar polimerais buvo beprasmiška. Apie kosminę energetiką aš turiu ypatingą, atskirą požiūrį. Jos negalima sprausti į egzistuojančių mokslo sąvokų rėmus. Jau visi tripoliariškumo dėsniai kokybiškai skiriasi nuo dėsnių žinomų Vakarams. Ir “kiekis” ten kitas. Dėl to Forume tikėjausi sutikti šios krypties ieškotojus. Toks talentas nebūtinai turi būti Akademijoje.

Net ir gamtos apdovanoto, vienišo “ekstrasenso” bioenergetinės pastangos bus bevaisės. Nuo jo lengva apsisaugoti… ne, žodis “apsisaugoti” čia netinka, jis iš nekontaktiškumo srities. Bioenergetinį srautą galima priimti jam atitinkančiu meridianu ir, laikantis perėjimų iš fazės į fazę cikliškumo, energiją įsisavinti sau į naudą.

Taip ir buvo, kai prieš Forumą prasidėjo visapusiška ataka. Prie chemijos, virusų, elektromagnetinių generatorių pridėjo “ekstrasensoriką”. Sieloje aš juokiausi iš Kremliuje pažadėtų ekstrasensorinių pastangų ir jiems buvau dėkingas už kiekvieną “papildomą pamaitinimą”. Fiziniame ir socialiniame pasauliuose buvo sunkiau. Aš vėlavau ruošti Forumo Programą ir kvietimus.

— Ponas Prezidente, jūs duodate mums per mažai laiko, — papriekaištavo VFR pasiuntinybės konsulas ponas Hokkeris.

Tą patį girdėdavau ir iš kitų pasiuntinybių konsulų.

Po to, kai iškirto buto duris ir po keturių dienų iš kalėjimo paleido respublikinė psichiatrija, aš susitikau su Alma-Atos miesto Deputatų Tarybos nariais.

Man davė akademiko A.D. Sacharovo telefoną ir pasakė, kad jam paskambinčiau bet kuriuo metu.

Su Andrejumi Dmitrijevičiumi asmeniškai man taip ir neteko susitikti. Nebuvo lemta, nors susitikimai buvo skiriami ne kartą. Liaudies deputatų tarpe buvo karštas debatų laikas, tačiau jis pranešė man, kad užsienyje mane numato išrinkti Mokslininkų ir inteligentų asociacijos prezidentu. Taip pat informavo, kad apie vykdomą terorą mano atžvilgiu du užsienio laikraščiai išspausdino žinutes. Paprašė atvažiuoti į Maskvą.

Konsulų taryba nutarė Forumą pravesti 1989 metų rudenį. Liko tik keturi mėnesiai. Kai apie tai pranešiau atvykusiam Kanados konsului, šis nustebo:

— Tai labai trumpas laikas.

Kadangi Forumas turėjo vykti SSSR, Alma-Atos mieste, kurį pats pasiūliau, nutarėme, kad blogiausiu atveju, jo darbe dalyvaus jau SSSR akredituoti užsienio mokslininkai.

— Alma-Ata — gražus miestas, — sutiko su sprendimu Indijos pasiuntinybės konsulas daktaras Dža.

Bet man ne grožis rūpėjo. Darbas vyko “aklai”. Kokios jėgos “organams” neleidžia manęs sutrypti? Už kokias lėšas pravesti Forumą, ir dar tarptautinį?

Klysti nebuvo galima. Kad būčiau maksimaliai tikslus, kiekviename žingsnyje aš naudojau valdomų nušvitimų metodą.

Kai tvankiomis Kazachstano stepėmis mane vežė iš Alma-Atos, kišenėje turėjau vos 400 rublių. Tiesa, buvo asociacijos blankai, antspaudas, diplomai, vizitinės kortelės. Visa tai suorganizavo ir apmokėjo labai savotiškos struktūros kooperatyvo pirmininkas Jurijus Jevelevičius Levinas. Į daugiapoliariškumo esmę jis įsigilino iš pasaulėžiūros pozicijos ir dabar yra gana populiari asmenybė Kazachstane. Tačiau tais laikais tarptautinio simpoziumo surengimui Kazachstane mes turėjome silpną paramą.

Palaikė Matematikos, Atominės Fizikos, Filosofijos institutų direktoriai. Reikalų aktyviai ėmėsi naujas Kaz.SSR MA akademikas-sekretorius, paskirtas vietoj paslaugaus KGB Okolovičiaus. Sutiko palaikyti KAZ.VU vadovybė, pakeitusi anksčiau savivaliavusius Lukjanovą ir Džoldasbekovą.

Palaikė Kazachstano politechnikos instituto rektorius B.R. Rakašejevas.

Vykstant pertvarkai, Kazachijos vadovybė labai pasikeitė į gerąją pusę. Bet tik ne Miesto vykdomasis komitetas, Ministrų Taryba, Valstybinis Plano Komitetas. Ten dar siautėjo biurokratija.

Taip Kazachstane iš rankų buvo paleistas ateities energetikos ir naujų žinių tarptautinis prioritetas. Tai įvyko neatsitiktinai. Man atvykus į regioninę konferenciją, numatytą 1990 metų balandžio 10 dieną Alma-Atos mieste, vietiniai “organai” surengė tokią lakiųjų nuodų ir virusų ataką, kad buvau priverstas traukiniu grįžti slapčia į Maskvą. Iš karto pradėjo nuodyti žmoną ir kūdikį, kurios dar nežinojo, kad esu už trisdešimties kilometrų nuo Alma-Atos — savo gimtajame Talgaro mieste. Kazachstanui prioriteto sukurti nepavyko.

O kaip gi Maskva?

Apie tai, kad Forumas įvyks, žinojau tiksliai. Tai buvo mano mažos, bet turinčios dideles galimybes paslaptys, kurių nežino niekas. Didelio organizacinio komiteto nereikėjo. Ruošti Visasąjunginę Konferenciją, kuri buvo reikalinga kaip SSSR jėgas fokusuojanti pradžia, mes su J.A. Levinu išrinkome T.N. Šašutą. Apskaičiuota buvo tiksliai. Ji neturėjo biurokratinio bagažo. Gali atrodyti neįtikėtina, bet ji viena konferenciją suorganizavo per 2 mėnesius. Konferencijoje buvo įkurta SSSR asociacija.

Buvo rugpjūčio 24 diena. Iki Forumo liko mažiau nei 2 mėnesiai. Laimei, Tatjana Nikolajevna ir jai padedantys nežinojo, kad taip nebūna. Tarptautiniai Forumai organizuojami ne trumpiau kaip 1,5 metų. Juos rengia dideli organizaciniai komitetai. Žinodamas visus sunkumus, paprašiau visur tiksliai vykdyti mano nurodymus. Siekiant išvengti ištižimo ir stumdymosi — nei vieno nereikalingo ėjimo, nei vieno nereikalingo žmogaus. Pažinojau kiekvieno organizacinio komiteto nario charakterio bruožus, nuolat atidžiai stebėjau, nors ir elgiausi paprastai.

— Ką tu darysi su “infiltruotais”? — paklausė Tatjana Nikolajevna. Apie organizacinį komitetą ji žinojo tą patį, ką ir aš. Tai buvo būtina.

— Tegul dirba. Kad įgautų pasitikėjimą, jie stengsis iš visų jėgų. Svarbu laiku juos pridengti. Neišsiduok. Savo atidirbti turi ir A.I. Solodilovas, bet apie jo veiksmus man reikalingos operatyvinės žinios. Neatsitiktinai Dejevas išvijo jį iš savo komandos. Tai atskiras atvejis.

Forumui artėjant, situacija darėsi įtempta. Mašinoms, kuriomis reikėjo važiuoti į pasiuntinybes, pradurdavo padangas, išjungdavo telefonus, šantažavo. Susitikimo Kremliuje metu nesusilaikė netgi Macakas.

— Jokio Forumo nebus. Mes jums tai pažadame. Ne šiaip sau mes Kremliuje sėdime.

— Žinome mes tuos mokslininkus. Kai išlenda į tribūną, tai nesustabdysi. Žiūrėkite, jei Forume surengsite anarchiją, tai mums nepakeliui, — kitą kartą atitinkamu tonu jis paskambino Tatjanai Nikolajevnai į namus.

Mirgėjo įvykiai, ėmė suktis godieji.

— Vasilijau, Forumas jau pirmą dieną turi įkurti tarptautinę asociaciją ir tave patvirtinti prezidentu. Situacija labai sudėtinga, — perspėjo kosmonautas Igoris Volkas.

— Aš tai žinau. Į asociaciją įstojo daktaras Dža, tarptautinės psichotronikos problemų asociacijos prezidentas Zdenekas Reidakas, atvažiuoja tarptautinės astrologų asociacijos viceprezidentas Veresas Lešekas, spalio 9 dieną įvyko Valdybos ir steigėjų Taryba. Dabar mes – juridinis asmuo.

— Kol kas iki simpoziumo persikelk pagyventi pas mane, — Tatjanos Nikolajevnos džiaugsmui pasiūlė Igoris Volkas.

Mano gyvenamos vietos problema buvo aštri.

Ir toliau naudojo cheminį ginklą ir virusus. Prievartos arsenalą papildė elektromagnetiniai generatoriai. Beje, apie tuos generatorius vėliau paleis “antį”, esą tai — psichotroninis ginklas. Ta “psichotronika” veikia labai paprastai. Pirma aukos organizmą aerozoliais “prisotina” cheminių rūgščių ir sunkiųjų metalų kompleksu. Laikantis tų pačių instrukcijų, dažniausiai tai daroma naktį bute. Organizmas tampa “laidus elektrai” ir jautrus dažniniams elektros procesams. Beje, SS provokatoriai nedelsdami paleido “antį” apie “subtilias vibracijas”. “Antį” pasigavo ezoterikai. Organizmo vietose, kur kaupiasi “pumpavimo” produktai, ta “kosminė energija” naikina baltymus. Moterims dažnai jie kaupiasi regos analizatoriaus struktūrose. Per tokią struktūrą tekant elektromagnetiniams srautams, jos pradeda “matyti”. Tačiau tai speciali tema apie eksperimentus su žmonėmis, siekiant surasti priemones valdyti jų psichiką, elgesį ir fiziologiją. Tokios rūšies nusikaltimų mąstai ne mažesni už nusikaltimų su virusais. Jie taip pat priskirtini genocidui. Kad atlikti tuos tyrimus, specialiai sukėlė ezoterikų triukšmą ir visaip jį kurstė. Toje visą šalį apėmusioje tėkmėje vieni buvo “provokavimo ožiais”, o kiti susižavėjo dykai gauti ypatingą kosminę energiją: laikyk rankas delnais į viršų ir imk kiek tik gali… Medžiagos eksperimentams daugiau nei pakako. Teigiamo, plėtojančio žmogaus galimybes, ir būti čia negalėjo, o suluošino žmonių nesuskaičiuojamai daug. Dabar — 2002 metais, juos luošina vėl, nes tuos “sektantiškus” judėjimus reikia prislopinti. Tuos nelaimingus, susižavėjusius žmones morališkai naikinti tuoj pat užsipuolė spauda. Jie, aišku, neskaitė tarnybinių FTB nutarimų ir vyriausybės patvirtinimų. Pravoslavų cerkvė taip pat piktdžiugiškai nusiteikė du kart nukentėjusiųjų likimų atžvilgiu…

Vienoje vietoje nakvoti nebuvo galima. Tatjana Nikolajevna pavargo ieškoti ir keisti man nakvynės vietas. Anksčiau ji net į mano medikų išvadas žiūrėjo skeptiškai. Bet už aktyvų asociacijos veiklos palaikymą nuodyti ėmė ją ir jos šeimą.

— Atrodo, kad naktimis iš viršutinio aukšto, — pasakė ji, nes jau žinojo nusikaltėlių metodų simptomus.

— Gali būti ir iš šono per praeinančią kiaurai rozetę. Jūsų panelinis namas.

Kaip elgtis, kai nėra prietaisų?

 

Nr.1 Instrukcija skaitytojui

 

— Namuose įsitaisykite kanarėles, — pasiūliau jai ir viceprezidentei darbui su jaunimu L.V. Konstantinovskai. — Taip jūs apsisaugosite nuo savitaigos ir laiku būsite perspėjamos apie patenkančius nuodus.

Be to, šildymo ir kanalizacijos vamzdžių išėjimų vietas užtepkite gipsu — baltame fone bus gerai matomi dūriai. Ypač stebėkite tarpą tarp sienos ir vamzdžio. Nelaukite didelių skylių. Kiaurymės mažos. Jos lygiai tokio dydžio, kad tilptų įmova-nipelis. Aerozolis teka veikiamas slėgio. Šios vietos SS instrukcijose nurodomos pirmiausia.

Visada kamščiais uždenkite kriauklių ir vonios nutekėjimo vamzdžių kiaurymes. Be to, pertepkite nutekėjimo vamzdžių sujungimus. Kanalizaciją naudoja ternarinio arba binarinio komplekso vienai iš sudedamųjų dalių paduoti taip, kad kaimynai dėl to nenukentėtų. Jūs gi buto ore gausite “reikiamą” komponentą.

Virtuvės, tualeto ir vonios ventiliacijos kanalus užkamšykite aklinai. Instrukcija reikalauja kiaurymę gręžti ten, kur praeina jūsų ventiliacijos vamzdis. Sunkiųjų metalų aerozoliai leidžiasi į butą žemyn, nors oro srovė kyla į viršų.

Užtepkite bendras su kaimynais rozetes.

Jei siena iš plytų, tai instrukcija reikalauja kiaurymę gręžti po jūsų grindjuoste. Hermetiškai užtepkite grindjuostes iš jūsų kaimynų pusės. Tuo pačiu žinokite, kad ertmė po grindjuoste išsidėsčiusi visu perimetru, todėl ją nutraukite ten, kur prasideda bendra siena. Užtepkite kiaurymę iš šono.

Jei šalto, karšto vandens arba dujų vamzdžiai į jūsų butą patenka per kaimynų sieną, tai aplink vamzdį standžiai apsukite tokį vielos gumulą, kad jį gręžiant, būtų akivaizdu. Paskui viską užtepkite baltu hermetiku arba gipsu. Tai reikalinga, kad galėtumėte kontroliuoti. Baltame fone maža kiaurymė tampa matoma.

Sekite plyšius. Ypač paneliniuose namuose. Atsiradusius plyšius užglaistykite. Instrukcija rekomenduoja padaryti plyšius. Dažniausiai jie praduriami iš viršutinio buto toje vietoje, kur sueina sienų, o kartais ir lubų paneliai.

Butą vėdinkite oro srove taip, kad kambaryje esantį orą jo srautas stumtų kiaurai, o ne suktų jį, kaip vyksta vėdinant per orlaidę.

Maisto produktus sandariai įvyniokite į nepralaidžius polietileninius paketus. Ne lengvai suvyniokite, o užsukite taip, kad nebūtų nė menkiausio plyšelio. Nesitikėkite, kad puodų dangčių hermetiškumo pakanka. Net šaldytuvas nesukuria nors šiek tiek pakankamo hermetiškumo.

Žiūrėkite į televizoriaus paviršių. Kai į butą įpurškiami virusai, jo juodame fone ryškiai pastebimi išpurškimai, kaip būna baltinant. Lubose virš televizoriaus raskite plonutėlę angą. Ir šiaip, atidžiai ištirkite lubas. SS gręžiamos skylutės charakteringos tuo, kad paduodant suslėgtą aerozolį, susidaro kūginė forma. Nebaltinkite lubų kietais dažais.

Sekite kvapus. Žinoma, didžioji šių bjaurasčių dalis kvapo neturi. Bet į butus ir į susirinkimų vietas paduoda “pridengtą” aerozolį. Pavyzdžiui, į virtuvę paduodamiems arseno junginiams pridengti naudojamas “keptos vištos” kvapas. Tualete sunkųjį metalą gali “pridengti” rūkalų kvapu.

— Aš gyvenu viršutiniame aukšte, — pasakė Liudmila.

— Gerai, kai namuose yra vyras. Įsigykite savo raktą nuo palėpės. Atminkite, kad mutantai pažeidinėja įstatymus. Vadinasi jie — nusikaltėliai. Gaudykite juos. Fotografuokite. Prieš iškviesdami miliciją, patys viską iš jų paimkite ir tai, ką paėmėte, nufotografuokite.

— Nejaugi mes tam turime teisę?

Kai yra pavojus vaikams, moterims ir seniems žmonėms, įstatymas leidžia imtis nukenksminimo priemonių. Visada atminkite, kad tie nusikaltėliai turi priedangą teisėsaugos organuose. Taigi “tyrimo” nesitikėkite. Dėl tos pačios priežasties skųstis taip pat nėra naudos.

Rinkite įrodymus, o ypač liudininkus.

Asociacijoje yra puikiausių specialistų. Rašysime aktus. Tie aktai puikiai papildys nusikalstamas instrukcijas, kurių man jau dabar pakanka, kad įvyktų tarptautinis teismas prieš organizuotą nusikalstamumą.

Pakalbėkite su kaimynais. Jei jūs aplenksite SS, tai kaimynai turi teisę jų neįsileisti į butą. Jei jums perspėjus, jie vis tik įsileistų juos, taptų nusikaltimo bendrininkais.

— Kaip nustatyti, ar organizmas jau “pripumpuotas”? — paklausė Tatjana.

— Paragaukite, koks jūsų kaktos arba vidinės rankos pusės prakaito skonis. Ragaukite ašarų skonį. Rūgštus skonis yra tiesioginis rodiklis. Įsiminkite, kad rūgštus prakaitas ar rūgščios ašaros — išskirtinis simptomas. Tik prieš pat mirtį žmogaus prakaitas gali turėti “natūralų” rūgštų skonį. Būna, kad prakaitas kartus. Tai taip pat simptomas. Prakaitas bus kartus, kai leidžiami aerozoliai naikinantys organizme kalcį. Tai reikalinga, kad vėliau jus galėtų pažeisti virusais.

— O jei organizmas jau pažeistas?

— Reikia gerti daug karštų ir šlapimą varančių skysčių. Chemines medžiagas mutantai sukūrė tokias, kad jos “užsklendžia” limfos ir šlapimo sistemas. Tokiu atveju sustorėja žarnynas. Atsiranda sunkumo jausmas. Kartais skauda galvą. Na, apie simptomus vėliau. Valgykite daug šviežių kopūstų. Ne kopūstų salotų, o graužkite iš viso gabalo. Kartu su kopūstais valgykite žemės riešutus. Daug gryno oro ir judesių. 40% inhaliacinių nuodų pasišalina kvėpuojant… Sunkiau su virusais ir bakteriniais pažeidimais. Apie tai taip pat šiek tiek vėliau. Kada nors man priminkite apie pažeidimų simptomus ir apie pažeidimų virusais specifiką. Beje, “pripumpuotas” žmogus be to dar jautrus elektromagnetiniams procesams. Apie simptomus aš jums papasakosiu. Ilgainiui jus apmokysiu, kaip testuoti orą ekspres metodu. Ir kaip nustatyti elektromagnetinį pažeidimą. Tai tolygu nepaliaujamam radiaciniam švitinimui. Visų svarbiausia jums įsisavinti, kad visa ta bjaurastis naudojama ne ypatingiems žmonėms, o milžiniškam gyventojų skaičiui. Todėl, jei į jus kreiptųsi senutė ar namų šeimininkė, neignoruokite jų. Su jomis gali būti eksperimentuojama arba jos gali būti “agentai situacijai sukurti”.

— Kas tai ?

— Apie “agentus situacijoms sukurti” ir apie “aplinkybių agentus” papasakosiu jums vėliau.

Jums gi, brangus skaitytojau, nemaišytų šią knygą duoti paskaityti gretimų butų kaimynams. Labai dažnai mutantai rodo jiems “organų” pažymėjimus ir juos apgaudinėja. Dažnai kaimynai nė neįtaria, kad SS į jūsų butą leis virusus ar kitokią cheminę bjaurastį. Būna, kad SS šantažuoja, siūlo lengvatas ir kaimynus padaro nusikaltimų bendrininkais. Tai vyksta mano butui gretimame bute Maskvoje, Danilovskaja krantinėje. Su tais nusikaltėliais man paprasčiau: aš jiems padarysiu tokią gėdą prieš visą pasaulį, kad jų pačių vaikai į juos žiūrės kaip į purvo gabalą. Nuo gėdos SS jų neapgins.

 

                                                       *                      *

                                                                   *

 

 

Simpoziumą galėjo sužlugdyti, bet jėgos, sukūrusios asociaciją, buvo didingos.

Žinodamas, koks neišsemiamas daugiapoliariškumas, stengiausi apjungti visus, stropiai saugančius savo įdirbius ir savo “parapijiečius”, o taip pat nedaugelį prietaisų srities specialistų. Ne pajungti, ne sugrėbstyti į vieningą sistemą, o apjungti. Ufologai, nė neįtardami, surenka vertingą informaciją apie Karinį-Pramoninį Kompleksą. Astrologai gali atskleisti naują požiūrį į Žmogų, žinoma, jei neužsiims afera.

Laukė sunki užduotis. Mes nesilaikome bendros pasaulėžiūros. Ir dabar jos nėra. Baliui vadovauja jo didenybė — Naujumas.

Su Maskvos Jaunimo Rūmais buvo sudaryta sutartis dėl nemokamo simpoziumo surengimo.

Iš kur bus gauti pinigai simpoziumui rengti nežinojau, todėl priimdavau bet kokius pasiūlymus.

— Mums tai ne pinigai, — pareiškė Igrickis.

Bet prasidėjo perėjūnų intrigos.

T.A. Tains paėmė mūsų sutartį iš Jaunimo Rūmų ir dabar už Forumo pravedimą direktorius reikalavo apmokėti nuomą.

Liko trys dienos. Ant kvietimų A. Saladilovas užtepė visus telefonų numerius ir paliko tik Liudmilos Moroz telefoną.

Kai sužinojau apie visas tas niekšybes, supratau, kad atėjo laikas aktyviems veiksmams. L. Moroz kartu su A. Solodilovu išjungė vienintelį telefoną. Iš visos Sovietų Sąjungos atvykstantys specialistai negalėjo rasti, kur vyksta Forumas.

Man pranešė, kad jei kas ir skambino Liudmilai Maroz, tai vietoj adreso, kur vyksta Forumas, jį išplūsdavo, kartais ir necenzūriniais žodžiais išvadindavo.

— Kaip tavo nuomone toliau elgsis Solodilovas? — paklausė manęs Tatjana Nikolajevna.

— Po simpoziumo jis atsiras ir pasakys, kad jį primušė arba kad pateko į avariją. Liudmila Maroz — godi ir menko proto. Solodilovui ir Karpovui tokia ji — tiesiog atradimas. Jiems bus lengva žaisti jos suaudrinta vaizduote. Beje, tokių kaip ji apstu ir jiems tai puikus veiklos laukas. Liudmilą Saladilovas nuteikė prieš mus ir mūsų ji žiauriai nekęs. Skleis paskalas ir įvairius gandus. Po simpoziumo Solodilovas ims rinkti komandą ir blokuoti visus, kurie pas mus veršis.

— Kodėl gi tau Forume garsiai nedemaskavus nepadoraus ir niekšiško elgesio atvykusių žmonių atžvilgiu? — pasiūlė Tatjana.

— Nejuokinkite, ponas Patarėjau. Kas toks Solodilovas? Aferistas ir mistifikatorius. Mums — tai radinys ne tik dabar, bet ir po simpoziumo. Bandydami pakenkti mums, jie priglaus prie savęs visus ezoterikus, kuriems “važiuoja stogas”. Mūsų nedaug, mes blogai aprūpinti, nėra sekretoriato. Dėl savo kvailumo Solodilovo komanda mus išgelbės. Kas dėl tikrų specialistų, būtent jais mes ir turime pasirūpinti. Visi kiti lai “limpa” prie aferistų.

— Bet į juos gali kreiptis specialistai. Juk visi turi Liudmilos koordinates.

— Kokie jie specialistai, Tatjana, jei neįžiūrės aferistų? Kokias daugiapoliariškumo žinias turi Solodilovas? Blefuoja transcedentiškumu? Tai mums paranku. Tai geras sietas atskirti mus nuo godžiųjų. Siekdama pikto, ši “komanda” gelbės mus ir vėliau. — – taip pat dovana tiems, prieš ką jis nukreiptas. Ta komanda lipdys prie savęs plepius ir mistifikuojančius, ir mes turime jiems dėkoti.

— Ir vis tik, Liudmila mano draugė, ją pažįstu jau ne pirmus metus. Man atrodo, kad perdėjai, — paprieštaravo Tatjana.

— Po simpoziumo netruks praeiti ir trys dienos, kai tu pamatysi jos įtūžusį veidą, o paskui atsiras Saladilovas.

Aš apsirikau nedaug. Vienintelis netikslumas buvo tas, kad solodilovininkų grupuotė pasiskelbė esanti alternatyvia asociacijos srove. Tokios dovanos nesitikėjau. Dabar visa afera ir kiekvienas su “važiuojančiu stogu” nuosėdomis nusės ten. Tai buvo išėjimas iš akivaro.

Tatjanai tai buvo puiki pamoka: ne visus, kurie nori pakenkti, reikia laikyti priešais. Būdamas neraštingas ir visiškai blogas psichologas, Solodilovas mus išgelbėjo nuo Forumo sukeltos milžiniškos godžių ir neraštingų “specialistų” bangos.

Su provokatoriais taip pat viskas pasibaigė gerai. Lengvas šantažas. T.A. Taimsą atrėmė asociacijos “Kosmonautika — žmonijai” valdybos narys Albertas Semionovičius Konoplianikovas.

— Jūs turite pasirašyti sutartį su mumis, kitaip mes neapmokėsime Jaunimo Rūmams, — penktadienį paskambino Tatjana Aleksandrovna.

Simpoziumas prasideda pirmadienį. Sutartį dėl nemokamos salės paėmė T. Taims. Tai buvo šantažas.

— Perskaitykite ją telefonu, — ramiai pasakiau, nors toks išsišokimas buvo įžūlus.

— Visa simpoziumo medžiaga, dabar esantys ir būsimi V.V. Lenskio įdirbiai mokslo ir prietaisų srityse turi priklausyti mums, — griaudėjo ragelyje.

— Gerai, — pasakiau aš, — nepamirškite pasiimti juristo.

Bet svarbiausia dar buvo prieš akis. Valdyba nutarė, kad aš neturiu pasirašinėti nei vieno finansinio dokumento. Nors 450 kvietimų man teko pasirašyti, nes Solodilovo komanda didžiąją jų dalį pavogė.

Pagrindinė organizacinio komiteto darbo krytis buvo užmaskuota. Svarbiausia buvo: suvienyti specialistus; užsienio atstovavimas; spauda ir televizija. Mistifikuojantys ir tuščiažodžiaujantys ezoterikų atstovai mūsų nedomino. Jie buvo nukreipti pas Solodilovą ir Moroz.

Pagrindinės jėgos išsidėstė šešėlyje. Aplink Forumą sukosi įvairių žinybų atstovai. Vyko nuolatinis bendravimas su šalių pasiuntinybėmis ir jų atstovais.

Bandymai sužlugdyti Forumą nepavyko.

Spalio 16 dieną, 9 valandą Igoris Volkas mane nuvežė prie Jaunimo Rūmų.

— Na, veik, — nusišypsojo jis.

Budėjo patikimi vaikinai iš Rygos.

— Medžios simpoziumo medžiagą, — perspėjau aš Vladimirą ir Aleksandrą.

— Nesirūpinkite, mes viską suderinome.

Jaudinausi ne tik dėl simpoziumo medžiagos ir tvarkos. Buvo tikimybė, kad Forume SS panaudos aerozolius. Gali būti provokacijos ir įvairūs kompromituojantys veiksmai.

Gerai, kad Tatjana Nikolajevna man pasiskundė, jog ją be priežasties vargina liūdesys ir psichinis diskomfortas. Skubiai teko ją apmokyti savireguliavimo metodų.

Beveik pusė atstovų buvo ekstrasensai. Tačiau daug buvo mokslininkų ir besižavinčių ieškotojų. Buvo filosofijos ir meno grupių atstovai. Tai mane džiugino.